Strasbūras, 2007 m. birželio 25 d.

Gerbiamas pone W.,

2006 m. kovo 31 d. Ron Jansen „Ferro Footwear B.V“ (toliau – skundo pateikėjas) vardu Europos ombudsmenui pateikė skundą prieš Europos Komisiją.

Skundas buvo susijęs su laikinųjų antidempingo priemonių tam tikrai importuojamai Kinijos ir Vietnamo kilmės avalynei su batviršiais iš odos priėmimo procedūra (2006 m. kovo 23 d. Reglamentas (EB) Nr. 553/2006, nustatantis laikinąjį antidempingo muitą tam tikros Kinijos Liaudies Respublikos ir Vietnamo kilmės avalynės su batviršiais iš odos importui (OL L 98, 2006, p. 3), kurią Komisija inicijavo 2005 m. liepos 5 d. (Pranešimas paskelbtas OL C 166, 2005, p. 6).

2007 m. balandžio 7 d. skundo pateikėjas papildė skundą nauja informacija.

2006 m. gegužės 10 d. perdaviau skundą Komisijai.

2006 m. rugpjūčio 9 d. Ron Jansen man pranešė, kad pasikeitė bylą nagrinėjantis advokatas ir kad dabar atstovaujate skundo pateikėjui.

2006 m. rugsėjo 26 d. Komisija išsiuntė nuomonę dėl skundo, kurią persiunčiau Jums kartu su kvietimu pateikti pastabas.

2006 m. lapkričio 29 d. atsiuntėte man savo pastabas.

2007 m. vasario 19 d. atsiuntėte man papildomos informacijos dėl Jūsų kliento skundo.

Rašau norėdamas Jus informuoti apie atliktų tyrimų rezultatus.

Konkurentė

Skundą galima apibendrinti taip:

„Ferro Footwear B.V.“ (toliau – skundo pateikėjas) yra bendrovė, kurianti odinę avalynę ir ja prekiaujanti. Ji perka odinę avalynę Kinijoje ir Vietname. Beveik 50 % jos apyvartos ir pelno gaunama iš odinės avalynės, dėl kurios buvo atliktas antidempingo tyrimas.

2005 m. liepos 7 d. Komisija, gavusi Europos avalynės pramonės konfederacijos (toliau – konfederacija) skundą, pateiktą pagal 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (toliau – pagrindinis reglamentas)[1] su pakeitimais, padarytais Tarybos reglamentu (EB) Nr. 461/2004 [2], 5 straipsnį, paskelbė inicijuojanti antidempingo tyrimą dėl tam tikros Kinijos ir Vietnamo kilmės avalynės su batviršiais iš odos importo. Pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalį Komisija gali patvirtinti laikinąsias priemones. Skundo pateikėjo teigimu, laikinosios antidempingo priemonės paprastai tampa galutinėmis priemonėmis. Jei labai išimtiniais atvejais laikinosios priemonės peržiūrimos arba taikomos, žala bendrovėms jau padaryta. Pirma, laikinieji muitai buvo sumokėti arba panaikinti banko garantija, todėl negali būti naudojami verslui. Antra, užsakymai dažnai pateikiami iš anksto, o šių užsakymų perpardavimo kainos jau yra nustatytos (taip yra avalynės pramonės atveju), todėl dėl laikinųjų priemonių visi verslo skaičiavimai yra negaliojantys. Tokiais atvejais tokių priemonių poveikis yra negrįžtamas, ypač mažųjų ir vidutinių įmonių atveju. Šiuo atžvilgiu skundo pateikėjas, remdamasis atitinkamais skaičiais, teigė, kad dabartinis laikinasis antidempingo muitas, kurį Komisija nustatė šešių mėnesių laikotarpiui, yra didesnis už jo visų metų grynąjį pelną. Todėl skundo pateikėjas teigė, kad jei jis negalės padidinti savo pelno vykdydamas kitą veiklą, jis bankrutuos.

Atsižvelgdama į didelę Komisijos priemonių svarbą skundo pateikėjo verslui, ji nusprendė bendradarbiauti Komisijai atliekant tyrimą ir per Komisijos nustatytą terminą pateikė importuotojams atsakymus į Komisijos klausimyną.

Skundo pateikėjas taip pat pritarė daugeliui pastabų, kurias pateikė Importuotojų ir mažmeninės prekybos tinklų avalynės asociacija (toliau – FAIR), kuriai jis priklauso.

Visų pirma skundo pateikėjas pritarė 2005 m. liepos 17 d. FAIR nuomonei, kad Komisija pasirinko Braziliją kaip referencinę šalį Kinijos ir Vietnamo eksportuojančių gamintojų normaliajai vertei nustatyti (pranešimo 5.1 punkto d papunktis), nes Brazilijos avalynės pramonės savybės skiriasi nuo Kinijos ir Vietnamo avalynės pramonės savybių.

Skundo pateikėjas taip pat pritarė 2005 m. rugpjūčio 23 d. FAIR pateiktai informacijai, po kurios 2005 m. spalio 4 d. buvo surengtas klausymas Komisijoje. FAIR teigimu, Konfederacijos Komisijai pateiktame skunde yra teisinių trūkumų. Skundo pateikėjas taip pat pritarė FAIR teiginiui, kad Konfederacijos narės nepatyrė materialinės žalos dėl ES importo iš Kinijos ir Vietnamo arba bent jau kad ši žala nebuvo padaryta dėl dempingo ir kad Bendrijos interesai prieštarauja antidempingo priemonių įvedimui.

Be to, skundo pateikėjas pritarė 2005 m. rugpjūčio 3 d. FAIR pastaboms, kad Komisijos nustatyti produktų kontrolės numeriai (PKN), kuriais remdamasi Komisija apskaičiavo dempingo ir žalos skirtumą, buvo neteisingi.

Be to, skundo pateikėjas pritarė 2005 m. lapkričio 7 d. FAIR pateiktai informacijai, kad atrinkti Kinijos ir Vietnamo eksportuojantys gamintojai, kuriais Komisija grindė savo tyrimą, nebuvo tipiški, nes juose daugiausia dėmesio skirta sporto bendrovėms ir nebuvo įtraukti kiti svarbūs tiekėjai.

Galiausiai skundo pateikėjas pritarė 2005 m. lapkričio 25 d. FAIR reakcijai į Komisijos pasiūlymą neįtraukti tam tikros sportinės avalynės į antidempingo tyrimo produkto apibrėžtąją sritį.

2006 m. vasario 23 d. Prekybos generalinio direktorato interneto svetainėje paskelbta, kad Komisijos narys P. Mandelson rekomendavo per penkis mėnesius iš Kinijos ir Vietnamo importuojamai odinei avalynei nustatyti laipsnišką antidempingo muitą. Komisija taip pat paskelbė informaciją apie odiniams batams taikomas antidempingo priemones. Skundo pateikėjas pažymėjo, kad tam tikra nurodyta informacija, jo nuomone, yra klaidinga ir (arba) klaidinanti.

Skundo pateikėjo nuomone, Komisija neatsižvelgė į pagrindinius struktūrinius Kinijos ir Brazilijos avalynės pramonės skirtumus: Brazilijos gamintojai vykdo veiklą visame gamybos procese (projektavimas, pardavimas nepriklausomiems pirkėjams), o Kinijos gamintojai užsiima tik pagrindine avalynės gamyba. Dėl šių priežasčių skundo pateikėjas teigė, kad Brazilijos kaip referencinės šalies pasirinkimas nebuvo pagrįstas teisingais kriterijais, todėl buvo neteisingas.

Be to, skundo pateikėjas pažymėjo, kad Komisijos nuoroda į kainas ir sąnaudas Kinijos ir Vietnamo rinkose sudarė klaidingą įspūdį apie didelį valstybės kišimąsi ir subsidijas Kinijos ir Vietnamo avalynės gamintojams.

Ji taip pat pažymėjo, kad teiginys, jog antidempingo priemonės taikomos tik devynioms iš 100 ES rinkoje parduodamų batų porų, yra klaidinantis. Šiuo atžvilgiu skundo pateikėjas teigia, kad antidempingo priemonės taikomos trečdaliui Europos odinių batų rinkos.

Ji pažymėjo, kad teiginys, jog marža tiekimo grandinėje yra pakankama nustatytiems muitams absorbuoti ir kad mažmenininkai gali ją subalansuoti kituose produktų asortimentuose, taip pat yra klaidinantis, atsižvelgiant į tai, kad ES importuotojas daugeliu atvejų taip pat yra mažmenininkas. Ji taip pat pažymėjo, kad Komisija ištyrė tik šešis ES importuotojus, kurių batams neturėtų būti taikomos antidempingo priemonės. Todėl, skundo pateikėjo teigimu, Komisijos išvados neatspindi bent 50 % sektoriaus padėties.

Be to, ji atkreipė dėmesį į Komisijos pareiškimą, kad vaikiškai avalynei ir specialios technologijos sportinei avalynei antidempingo priemonės neturėtų būti taikomos. Tai buvo klaidinanti informacija, nes ji rodo, kad buvo deramai atsižvelgta į vartotojų ir importuotojų interesus. Išimtis iš tikrųjų buvo susijusi su labai nedideliu bendrovių skaičiumi.

Skundo pateikėjas taip pat nustatė, kad Komisijos teiginys, jog Europos avalynės gamyba sumažėjo maždaug 30 % ir prarasta 40 000 darbo vietų, yra neaiškus ir klaidinantis, nes jame nenurodyta, kuriuos iš šių skaičių lėmė dempingas, o kuriuos – ne.

Skundo pateikėjas taip pat laikėsi nuomonės, kad prie teiginio, jog Kinijos ir Vietnamo avalynės importo į ES kainos sumažėjo, tačiau mažmeninės kainos išliko stabilios, nebuvo pridėtas paaiškinimas, kodėl taip atsitiko. Todėl tai buvo klaidinanti. Skundo pateikėjo teigimu, pirmiau pateiktą teiginį galima paaiškinti šiais veiksniais: nauja mados tendencija susijusi su pigesniais sprendimais; ES avalynės pramonės sąnaudų padidėjimas; Skirtingas valiutos kursas.

Skundo pateikėjas prie savo skundo pridėjo Komisijos interneto svetainės spaudinius.

Skundo pateikėjas taip pat pažymėjo, kad prieš tai, kai minėta informacija buvo paskelbta Komisijos interneto svetainėje, skundo pateikėjas ir FAIR iš Komisijos negavo jokio pranešimo dėl tyrimo išvadų, nors jie dalyvavo procedūroje.

Todėl 2006 m. kovo 13 d. skundo pateikėjas nusiuntė Komisijai faksą, kuriame išreiškė susirūpinimą dėl to, kaip Komisija nagrinėja bylą. Visų pirma ji nurodė, kad Komisijos narys negalėjo spaudoje paskelbti Komisijos pasiūlymo nustatyti laikinuosius antidempingo muitus prieš tai oficialiai nepranešęs suinteresuotosioms šalims apie Komisijos išvadas ir pasiūlymus. Skundo pateikėjas pabrėžė, kad norėtų pareikšti savo nuomonę dėl tyrimo, nes mano, kad sprendimas nustatyti antidempingo muitus buvo pagrįstas nesusipratimu.

2006 m. kovo 16 d. Komisija paprašė Antidempingo patariamojo komiteto (ADK) pateikti nuomonę dėl siūlomų priemonių. Skundo pateikėjo teigimu, trys iš visų 25 ADC narių balsavo už pasiūlymą, devyni nariai jam nepritarė, o 11 narių susilaikė, nes manė, kad reikia griežtesnių antidempingo priemonių, arba nustatė, kad siūlomomis priemonėmis nepakankamai suderinti visų susijusių šalių interesai. Du nariai nebalsavo.

2006 m. kovo 20 d. Komisija atsakė į skundo pateikėjo 2006 m. kovo 13 d. faksogramą. Ji nurodė, kad laikėsi įprastos procedūros ir kad, atsižvelgiant į tai, jog skundo pateikėjas šiuo atveju yra bendradarbiaujanti suinteresuotoji šalis, ji laiku gaus preliminarias Komisijos išvadas ir turės galimybę dėl jų pateikti pastabas.

2006 m. kovo 22 d. Komisijos narių kolegija priėmė siūlomas laikinąsias priemones, kuriomis importui iš Kinijos buvo nustatyti 19,4 % antidempingo muitai, o importui iš Vietnamo – 16,8 % antidempingo muitai.

2006 m. balandžio 6 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 553/2006, nustatantis laikinąsias antidempingo priemones iš Kinijos ir Vietnamo importuojamai odinei avalynei (3) (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 553/2006), buvo paskelbtas Oficialiajame leidinyje ir įsigaliojo 2006 m. balandžio 7 d. šešių mėnesių laikotarpiui.

Skundo pateikėjas laikėsi nuomonės, kad Komisijos priimtos laikinosios antidempingo priemonės nėra teisingos visos pramonės atžvilgiu ir kad Komisija neturėjo vertinti tik gamybos ar prekybos veiklos. Ji taip pat laikėsi nuomonės, kad Komisija galėjo pasirinkti mažiau ribojančias ir teisingesnes priemones ir leisti tam tikrą importą be antidempingo muito. Galiausiai ji atkreipė dėmesį į neproporcingą aptariamų priemonių poveikį lygindama jų poveikį bendrovėms, kurios gauna naudos iš nustatytų antidempingo muitų (toliau – A), su poveikiu vartotojams ir bendrovėms, kurios patiria nuostolių dėl šių muitų nustatymo (toliau – B). Šiuo atžvilgiu skundo pateikėjas citavo Danijos ekonomikos ir verslo reikalų ministerijos skaičiavimus, kad tikėtinas B tipo bendrovių ir vartotojų nuostolis sudarytų 295 mln. EUR per metus. Be to, galutiniai pralaimėtojai būtų vartotojai (skundo pateikėjo teigimu, minėta ministerija prognozuoja, kad batų, kuriems taikomos antidempingo priemonės, kainos padidės 25 proc.).

Skunde Europos ombudsmenui skundo pateikėjas pateikė keturis kaltinimus ir du skundus.

Skundo pateikėjas teigė, kad Komisija neužtikrino skundo pateikėjo teisės į gynybą ir pažeidė gero administravimo principą, nes neatskleidė savo išvadų prieš oficialiai priimant laikinąsias priemones ir nepriėmė 2006 m. kovo 13 d. skundo pateikėjo prašymo pateikti pastabas.

Skundo pateikėjas teigė, kad Komisija pažeidė proporcingumo principą.

Skundo pateikėjas teigė, kad Komisija savo sprendimą grindė klaidinga informacija ir neteisingai pasirinko Braziliją kaip referencinę šalį.

Skundo pateikėjas teigė, kad Komisija veikė neskaidriai, nes neatskleidė skundą pateikusių ES gamintojų ir atrinktų ES gamintojų tapatybės.

Skundo pateikėjas teigė, kad Komisija turėtų atšaukti savo reglamentą, kuriuo tam tikrai odinei avalynei iš Kinijos ir Vietnamo nustatomos laikinosios antidempingo priemonės.

Skundo pateikėjas taip pat teigė, kad jau surinkti laikinieji antidempingo muitai turėtų būti panaikinti.

PRAŠYMAS

Komisijos nuomonė

Komisijos nuomonę galima apibendrinti taip:

Konfederacijai pateikus skundą, buvo inicijuotas antidempingo tyrimas dėl tam tikros importuojamos Kinijos ir Vietnamo kilmės odinės avalynės. Atlikus tyrimą preliminariai patvirtinti a) Konfederacijos įtarimai dėl žalingo dempingo ir b) tai, kad buvo įvykdytos teisinės laikinųjų priemonių nustatymo sąlygos. Šios priemonės buvo nustatytos Reglamentu (EB) Nr. 553/2006.

Skundo pateikėjas atitiko visus teisinius reikalavimus, kad atliekant tyrimą būtų laikomas suinteresuotąja šalimi, ir visapusiškai bendradarbiavo atliekant tyrimą.

Antidempingo procedūros reglamentuojamos pagrindiniu reglamentu su pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 461/2004. Pagrindinis reglamentas visiškai atitinka atitinkamas PPO taisykles.

Pagal pagrindinį reglamentą, kol vyksta tyrimai, visos suinteresuotosios šalys turi plačias teises į gynybą, teikdamos Komisijos tarnyboms išsamią informaciją ir konkrečias pastabas, į kurias, jei jos svarbios ir tinkamai pagrįstos įrodymais, bus tinkamai atsižvelgta darant galutines išvadas. Jie taip pat turi teisę susipažinti su bylos medžiaga ir prašyti būti išklausyti.

Komisija laikosi nuomonės, kad kol vyksta tyrimai, visus įvairių šalių pateiktus tvirtinimus turėtų nagrinėti tik Komisija, laikydamasi atitinkamo konkretaus teisinio pagrindo, kol bus padarytos galutinės išvados. Tuo metu, kai skundas buvo nusiųstas ombudsmenui, buvo nustatytos tik laikinosios priemonės, o galutinis tyrimo rezultatas nebuvo žinomas.

Dėl skundo pateikėjo teiginio, susijusio su teisės į gynybą ir gero administravimo principo pažeidimu, Komisija nurodė pagrindinio reglamento 20 straipsnio 1 dalį, pagal kurią suinteresuotosios šalys gali prašyti „atskleisti esminius faktus ir aplinkybes, kurių pagrindu buvo nustatytos laikinosios priemonės“(pabraukta papildomai) ir kad „toks atskleidimas turi būti atliekamas raštu iš karto po laikinųjų priemonių nustatymo.“ Todėl akivaizdu, kad pagal reglamentą neturėtų būti pateikiamas išankstinis informacijos atskleidimas, t. y. atskleidimas prieš nustatant bet kokias antidempingo priemones.

Be to, skundą pateikusių ES gamintojų ir atrinktų ES gamintojų tapatybės neatskleidimas šiuo atveju yra pateisinamas dėl Reglamente (EB) Nr. 553/2006 išsamiai išdėstytų priežasčių ir visiškai atitinka Komisijos praktiką panašiose situacijose.

Komisija tai paaiškino 2006 m. kovo 20 d. atsakyme skundo pateikėjui.

Be to, nustačiusi laikinąsias priemones Komisija visoms suinteresuotosioms šalims atskleidė esminius faktus ir aplinkybes, taip įtraukdama skundo pateikėją.

Dėl proporcingumo principo ir rūpestingumo pareigos pažeidimo, Komisijos preliminarios išvados grindžiamos faktais, patikrintais finansiniais duomenimis ir tyrime bendradarbiavusių šalių pateiktomis pastabomis. Metodika, įskaitant referencinės šalies pasirinkimą ir nustatytų priemonių aktualumą bei tinkamumą, yra griežtai suderinama su atitinkamomis EB ir PPO taisyklėmis, įprasta Komisijos praktika ir Bendrijos teismų praktika. Todėl Komisija pažymėjo, kad šiuos aktus gali peržiūrėti Bendrijos teismai ir PPO ginčų sprendimo taryba.

Todėl Komisija nusprendė, kad jos sprendimai nebuvo pagrįsti klaidinga informacija ir kad referencinės šalies pasirinkimas nebuvo klaidingas.

Vis dėlto Komisija priminė, kad šiame procedūros etape ji padarė tik preliminarias išvadas. Galutinių išvadų dar nėra. Kad padarytų galutines išvadas, Komisija turėtų baigti vertinti iki tol pateiktas pastabas dėl laikinųjų priemonių, taip pat pastabas, kurios bus pateiktos įvairiuose klausymuose, kurie dar turėjo būti surengti. Įvairios pastabos turi būti vertinamos pagal pagrindiniame reglamente nustatytą tyrimo teisinį pagrindą.

Jei galutinis antidempingo muitas yra didesnis už laikinąjį muitą, skirtumas nerenkamas, o jei galutinis muitas yra mažesnis už laikinąjį muitą, muitas perskaičiuojamas. Jeigu galutinė išvada yra neigiama, laikinasis muitas nepatvirtinamas.

Komisija padarė išvadą, kad antidempingo tyrimas buvo atliktas visapusiškai laikantis pagrindinio reglamento ir kad netinkamo administravimo atvejų nebuvo. Atliekant šį tyrimą buvo griežtai laikomasi Pagrindinio reglamento procedūrinių reikalavimų, taip šalims užtikrinant tinkamą teisę į gynybą.

Todėl Komisija laikėsi nuomonės, kad nėra pagrindo sutikti su skundo pateikėjo teiginiais, kad Reglamentas (EB) Nr. 553/2006 turėtų būti panaikintas ir kad visi surinkti laikinieji muitai turėtų būti panaikinti.

Skundo pateikėjo pastabos

Skundo pateikėjo pastabas galima apibendrinti taip: Pirma, skundo pateikėjas nurodė Komisijos pareiškimą, kad tol, kol vyksta tyrimai, visus įvairių šalių pateiktus tvirtinimus turėtų nagrinėti tik Komisija, laikydamasi atitinkamos konkrečios sistemos. Skundo pateikėjas pabrėžė, kad atlikdama antidempingo tyrimus Komisija veikia kaip administracinė institucija ir kad Reglamentas (EB) Nr. 553/2006 grindžiamas administraciniu vertinimu. Todėl ombudsmenas turi teisę bet kuriuo metu peržiūrėti, ar Komisija atliko antidempingo tyrimą ir nustatė savo išvadas pagal gero administravimo principus.

Be to, skundo pateikėjas nurodė Komisijos pareiškimą, kad atsisakydama atskleisti savo išvadas ji veikė pagal pagrindinį reglamentą. Todėl skundo pateikėjas citavo ombudsmeno nuomonę, išreikštą viename iš jo sprendimų (1219/2003/GG), kad netinkamas administravimas automatiškai nereiškia neteisėtumo. Be to, skundo pateikėjas nurodė, kad Komisija privalo gerbti pagrindines teises pagal ES sutarties 6 straipsnio 2 dalį ir aiškinti bei taikyti antrinės teisės aktus taip, kad tos teisės nebūtų pažeidžiamos. Skundo pateikėjas nurodė, kad teisė į gynybą, įskaitant teisę į informacijos atskleidimą, yra pagrindinės teisės ir kad Teisingumo Teismas paragino Bendrijos institucijas, taikant Bendrijos antidempingo taisykles, „būti dar skrupulingesnėms, atsižvelgiant į tai, kad [antidempingo taisyklės] nesuteikia visų procesinių asmens apsaugos garantijų, kurios gali egzistuoti tam tikrose nacionalinėse teisinėse sistemose“(C-49/88 Al Jubail Fertiliser prieš Tarybą (4)).

Skundo pateikėjas taip pat laikėsi nuomonės, kad pagal pareigą gerbti pagrindines teises reikalaujama, kad Komisija susilaikytų nuo bet kokių veiksmų ar neveikimo, net jei jie leidžiami arba nereikalingi pagal antrinės teisės aktus, kurie pakenktų teisės į gynybą, įskaitant teisę į išankstinį informacijos atskleidimą, veiksmingumui. Teisės į gynybą paisymui turi būti teikiama pirmenybė, net jei atitinkamuose teisės aktuose aiškiai nustatyti procedūriniai reikalavimai jų nemini konkrečiose administracinėse procedūrose. Taigi konkretaus išankstinio informacijos atskleidimo reikalavimo nebuvimas nėra gynyba. Dėl šios priežasties Komisija, iš anksto neatskleisdama informacijos, pažeidė skundo pateikėjo teisę į gynybą.

Dėl Komisijos teiginio, kad skundo pateikėjo ir atrinktų ES gamintojų neatskleidimas buvo „pateisintas priežastimis, išsamiai išdėstytomis Komisijos reglamente, kuriuo nustatomos laikinosios priemonės“, skundo pateikėjas nurodė, kad apie Komisijos argumentus jis sužinojo 2006 m. balandžio 6 d., kai Reglamentas Nr. 553/2006 buvo paskelbtas Oficialiajame leidinyje. Skundo pateikėjas pridūrė, kad, priešingai nei savo nuomonėje teigia Komisija, 2006 m. kovo 20 d. atsakyme skundo pateikėjui Komisija šio klausimo nenurodė. Skundo pateikėjas laikėsi nuomonės, kad Komisija klaidingai konfidencialiai elgėsi su skundą pateikusiais ir atrinktais ES gamintojais. Todėl ji citavo pagrindinio reglamento 19 straipsnio 1 dalį, pagal kurią:

„Konfidencialia laikoma bet kokia informacija, kuri yra konfidencialaus pobūdžio (pavyzdžiui, dėl to, kad jos atskleidimas suteiktų didelį konkurencinį pranašumą konkurentui arba labai neigiamai paveiktų informaciją suteikusįjį asmenį arba asmenį, iš kurio jis gavo informaciją) arba kurią tyrimo šalys suteikia konfidencialiu pagrindu, jei tai pagrįsta.“

Skundo pateikėjo teigimu, bendrovių pavadinimai pagal savo pobūdį nėra konfidencialūs ir kyla klausimas, ar atskleidus bendrovių pavadinimus būtų padarytas neigiamas poveikis informaciją teikiančiam asmeniui. Skundo pateikėjas laikėsi nuomonės, kad Komisija nepateikė jokių įrodymų, kad atskleidus bendrovių pavadinimus būtų padarytas didelis neigiamas poveikis.

Be to, skundo pateikėjas pažymėjo, kad Reglamento (EB) Nr. 553/2006 8 konstatuojamosios dalies a punkte Komisija nurodė, kad „šios bendrovės yra opioje padėtyje, nes kai kurie jų klientai gali būti nepatenkinti tuo, kad pateikė ar parėmė skundą dėl įtariamo žalingo dempingo“, ir kad „atrinkti Bendrijos gamintojai ir kiti bendradarbiaujantys Bendrijos gamintojai (…) paprašė neatskleisti jų tapatybės“. Skundo pateikėjas laikėsi nuomonės, kad Komisija laikėsi nuomonės, jog galimas tam tikrų pirkėjų, kurie perka iš ES ir Kinijos tiekėjų, nepasitenkinimas pakankamai pagrindžia atsakomųjų veiksmų riziką, todėl Komisija konfidencialiai nagrinėjo visų skundą pateikusių gamintojų, o ne tik tų, kurie pateikė aiškų prašymą užtikrinti konfidencialumą, atvejus. Tačiau, pasak skundo pateikėjo, vien atsakomųjų veiksmų rizikos nepakanka pagal pagrindinio reglamento 19 straipsnio 1 dalį. Siekiant įvykdyti tiesioginio priežastinio ryšio reikalavimą, kad būtų galima nustatyti nagrinėjamos informacijos „konfidencialumą“, rizika turi būti didesnė nei paprasta galimybė.

Skundo pateikėjo nuomone, šiuo atveju nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių neigiamą poveikį. Šiuo atžvilgiu skundo pateikėjas nurodo „tam tikrą avalynę su batviršiais iš odos arba plastikų iš Kinijos, Indonezijos ir Tailando“(5). Konfidencialumo prašiusių skundą pateikusių gamintojų nebuvo paprašyta įrodyti ir jie neįrodė, kad jie iš tikrųjų patiria komercinį spaudimą nutraukti bendradarbiavimą atliekant tyrimą ir (arba) atsiimti savo pritarimą skundui. Be to, jos nepateikė jokių įrodymų, kad yra atsakomųjų veiksmų grėsmė, kuri gerokai viršija tai, kas gali būti laikoma „įprasta“ komerciniuose santykiuose („Avalynė su tekstilės batviršiais iš Kinijos ir Indonezijos“(6)).

Skundo pateikėjas taip pat nurodė, kad Komisija privalo atskleisti visą nekonfidencialią informaciją, t. y. informaciją, kuri negali būti laikoma konfidencialia pagal pagrindinio reglamento 19 straipsnio 1 dalį, kuri buvo panaudota atliekant tyrimą ir kuri turėjo įtakos jos išvadoms ir sprendimui (byla 264/82 Timex (7)). Komisijos atsisakymas atskleisti tokią informaciją yra teisės į gynybą paneigimas, kurį apsunkina tai, kad informacija buvo klaidingai laikoma konfidencialia. Ši informacija buvo būtina siekiant patikrinti, pavyzdžiui, ar i) buvo laikomasi reikalaujamos padėties ribos arba ii) atrinkti ES gamintojai yra tipiški pagal gaminamos avalynės rūšis.

Be to, Komisija neatsakė ir neatsižvelgė į informaciją, kurią jai 2006 m. liepos 17 d. ir 2006 m. rugpjūčio 2 d. pateikė skundo pateikėjas. Ši informacija buvo svarbi preliminarioms ir galutinėms išvadoms ir buvo susijusi su ES gamintojų Komisijai pateiktų duomenų patikimumu.

Skundo pateikėjas taip pat nurodė, kad 2006 m. liepos 28 d., t. y. prieš Komisijai išsiunčiant savo nuomonę ombudsmenui, pastarasis jau buvo pateikęs Tarybai pasiūlymą nustatyti galutines antidempingo priemones. Šis pasiūlymas iš esmės nesiskyrė nuo laikinųjų priemonių. Taryba jam pritarė ir jis tapo reglamentu dėl galutinių priemonių, kuris buvo paskelbtas 2006 m. spalio 6 d. Todėl Komisijos teiginys jos nuomonėje, kad preliminarios išvados vis dar buvo peržiūrimos, yra netikslus. Ji taip pat pažymėjo, kad Komisija nepateikė pastabų dėl skundo pateikėjų teiginio, kad laikinosios išvados ir priemonės dažnai yra lemiamos pagrindinėms išvadoms, taip pat galutinių priemonių formai ir turiniui.

2007 m. vasario 19 d. skundo pateikėjo raštas

2007 m. vasario 19 d. rašte skundo pateikėjas nurodė 2006 m. gruodžio 6 d. Komisijos komunikatą „Globalioji Europa – Europos prekybos apsaugos priemonės besikeičiančioje pasaulio ekonomikoje. Žalioji knyga viešosioms konsultacijoms“ (COM(2006) 763 galutinis) (toliau – komunikatas). Skundo pateikėjas nurodė, kad šiame komunikate nagrinėjami tam tikri skunde išdėstyti klausimai, visų pirma proporcingumo klausimas (6, 7 ir 8 psl.). Skundo pateikėjas, atrodo, laikėsi nuomonės, kad Komisija netiesiogiai pripažino skundo pateikėjo tvirtinimus arba bent jau pripažino „nepatogią“ poziciją, kurios ji laikėsi dėl aptariamo antidempingo tyrimo.

Skundo pateikėjas pridėjo šio pranešimo kopiją.

SPRENDIMĄ

1 Preliminarios pastabos Ombudsmeno
kompetencija

1.1 Ombudsmenas atkreipia dėmesį į Komisijos pareiškimą, kad "kol vyksta tyrimai, visus įvairių šalių pateiktus ieškinius turėtų nagrinėti tik Komisija pagal atitinkamą konkrečią teisinę sistemą, kol bus padarytos galutinės išvados", ir kad nustatytas priemones"gali peržiūrėti ETT / PIT ir PPO ginčų sprendimo taryba".

Tačiau ombudsmenas nesupranta, kad darydama šiuos pareiškimus Komisija norėjo užginčyti ombudsmeno kompetenciją nagrinėti šią bylą.

Konkretus pareiškimas skundo pateikėjo pastabose

1.2 Ombudsmenas atkreipia dėmesį į Ferro Footwear B.V. (toliau - skundo pateikėjas) pastabose pateiktą pareiškimą, kad Komisija neatsižvelgė į informaciją, kurią skundo pateikėjas jai atsiuntė 2006 m. liepos 17 d. ir 2006 m. rugpjūčio 2 d.

1.3 Skundo pateikėjo nurodytas susirašinėjimas įvyko po to, kai buvo priimtos laikinosios priemonės.

1.4 Ombudsmenas pažymi, kad šis skundas susijęs tik su pirmuoju antidempingo procedūros etapu, kuris baigėsi 2006 m. kovo 23 d. priėmus laikinąsias priemones. Skundo pateikėjo pastabose nėra jokių kitų teiginių, iš kurių būtų galima spręsti, kad skundo pateikėjas norėjo, kad ombudsmenas išplėstų savo tyrimą, kad jis apimtų vėlesnį antidempingo procedūros etapą, t. y. etapą, po kurio priimamos galutinės priemonės. Todėl ombudsmenas šiame sprendime nenagrinės skundo pateikėjo pareiškimo.

2 Tariamas gero administravimo principo pažeidimas ir teisės į gynybą nepaisymas

2.1 Skundo pateikėjas teigė, kad Komisija neužtikrino skundo pateikėjo teisės į gynybą ir pažeidė gero administravimo principą, nes neatskleidė savo išvadų prieš priimant laikinąsias priemones ir nepriėmė 2006 m. kovo 13 d. skundo pateikėjo prašymo pateikti Komisijai savo pastabas.

Pagrįsdamas savo teiginį, skundo pateikėjas teigė, kad nors jam buvo suteikta galimybė atsakyti į Komisijos išsiųstą importuotojų klausimyną ir paremti FAIR pateiktą informaciją, Komisija nesutiko su jo 2006 m. kovo 13 d. Komisijai pateiktu prašymu atskleisti išvadas. Skundo pateikėjas taip pat teigė, kad Komisija atskleidė savo pasiūlymą dėl antidempingo priemonių spaudai ir paskelbė jį savo interneto svetainėje prieš oficialiai informuodama suinteresuotąsias šalis, prieš priimdama bet kokį oficialų sprendimą ir net prieš prašydama Antidempingo komiteto patarimo. Dėl to buvo paveikta visuomenės nuomonė ir sprendimų priėmimo procesas.

2.2 Komisija pareiškė, kad atliekant šį tyrimą buvo griežtai laikomasi procedūrinių reikalavimų, nustatytų Tarybos reglamente (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (toliau - pagrindinis reglamentas)(8) su pakeitimais, padarytais Tarybos reglamentu (EB) Nr. 461/2004 (9), taip užtikrinant tinkamą šalių teisę į gynybą.

Komisija pažymėjo, kad pagal pagrindinį reglamentą ji neprivalėjo atskleisti savo išvadų prieš imantis laikinųjų priemonių. Todėl Komisija nurodė pagrindinio reglamento 20 straipsnio 1 dalį, kurioje teigiama, kad suinteresuotosios šalys gali prašyti „atskleisti esminius faktus ir aplinkybes, kurių pagrindu buvo nustatytos laikinosios priemonės“ir kad „toks atskleidimas turi būti atliekamas raštu iš karto po laikinųjų priemonių nustatymo“.

2.3 Savo pastabose skundo pateikėjas atkreipė dėmesį į ombudsmeno nuomonę, išreikštą viename iš jo sprendimų (1219/2003/GG), kad netinkamas administravimas automatiškai nereiškia neteisėtumo. Jis pripažino, kad Komisija iš tiesų veikė pagal taikytinas teisės nuostatas. Tačiau, apibendrinant, ji laikėsi nuomonės, kad Komisija turėjo aiškinti šias nuostatas atsižvelgdama į pagrindines teises (ES sutarties 6 straipsnio 2 dalis) ir turėjo atskleisti savo išvadas prieš priimdama sprendimą dėl laikinųjų priemonių, kad būtų užtikrinta pagarba skundo pateikėjo pagrindinei teisei į gynybą. Tomis pačiomis aplinkybėmis skundo pateikėjas išnagrinėjo Komisijos atsisakymą priimti 2006 m. kovo 13 d. skundo pateikėjo prašymą pateikti pastabas.

2.4 Dėl skundo pateikėjo pastabos, susijusios su ombudsmeno nuomone, kad netinkamas administravimas savaime nereiškia neteisėtumo, ombudsmenas nori atkreipti dėmesį į tai, kad, nors ši pastaba yra teisinga, ji neatrodo svarbi konkretiems skundo pateikėjo argumentams, kurie, ombudsmeno supratimu, yra susiję su teisingu teisiškai privalomų procedūrinių reikalavimų aiškinimu.

Šiomis aplinkybėmis ombudsmenas taip pat pažymi, kad šis skundas susijęs su laikinųjų priemonių nustatymu. Ombudsmenas atkreipia dėmesį į ypatingą laikinųjų priemonių, kurių dėl jų pobūdžio skubiai imasi administracinės institucijos ir kurios grindžiamos preliminariais įrodymais, prima facie patvirtinančiais nustatytą žalą, pobūdį.

Todėl tam, kad laikinosios priemonės atitiktų savo paskirtį, jų taikymui būtinos procedūrinės sąlygos neturėtų būti tokios ribojančios, kad trukdytų jas greitai priimti.

2.5 Ombudsmenas atkreipia dėmesį į tai, kad pagrindiniame reglamente numatytos procedūrinės garantijos, taikomos priimant laikinąsias priemones. Visų pirma pagrindinio reglamento 6 straipsnio 5, 6 ir 7 dalyse numatyta, kad suinteresuotosios šalys turi būti informuotos ir išklausytos. Pagrindinio reglamento 7 straipsnyje teigiama, kad „laikinieji muitai gali būti nustatyti, jei pagal 5 straipsnį buvo pradėta procedūra, jei apie tai buvo pranešta ir suinteresuotosioms šalims buvo sudarytos tinkamos galimybės pateikti informaciją ir pastabas pagal 5 straipsnio 10 dalį (...)“ (pabraukta ombudsmeno).

2.6 Tačiau, nors suinteresuotosioms šalims turi būti suteiktos "tinkamos galimybės" pateikti atitinkamą informaciją ir pastabas prieš patvirtinant laikinąsias priemones, jokia 7 straipsnio nuostata nereiškia, kad teise pateikti informaciją ir pastabas būtinai turi būti naudojamasi dėl tikslaus laikinųjų priemonių, kurias Komisija ketina priimti, turinio. Priešingai, teisės pateikti informaciją ir pastabas bus paisoma, jei prieš nustatant laikinąsias priemones suinteresuotosioms šalims bus leidžiama pareikšti savo nuomonę pranešime apie antidempingo tyrimo inicijavimą, nekonfidencialioje skundo versijoje arba Komisijos klausimynuose išdėstytais klausimais. Tai darydamos trečiosios šalys gali užtikrinti, kad Komisija, priimdama laikinąsias priemones, atsižvelgtų į informaciją, kurią jos laiko svarbia, ir susijusias pastabas, kurias jos galėjo turėti.

Atrodo, kad tokį aiškinimą patvirtina tai, kad 7 straipsnyje nurodyta teise turi būti naudojamasi „pagal 5 straipsnio 10 dalį“. 5 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad „pranešime apie tyrimo inicijavimą paskelbiama apie tyrimo inicijavimą, nurodomas produktas ir nagrinėjamosios šalys, pateikiama gautos informacijos santrauka ir nurodoma, kad visa susijusi informacija turi būti perduota Komisijai; jame nurodomi laikotarpiai, per kuriuos suinteresuotosios šalys gali pranešti apie save, raštu pareikšti savo nuomonę ir pateikti informaciją, kad į tokią nuomonę ir informaciją būtų atsižvelgta atliekant tyrimą; jame taip pat nurodomas laikotarpis, per kurį suinteresuotosios šalys gali prašyti, kad Komisija jas išklausytų (...)“ (pabraukta ombudsmeno).

Be to, atrodo, kad tokį aiškinimą patvirtina tai, jog pagrindinio reglamento 20 straipsnio 1 dalis aiškiai reiškia, kad Komisija neprivalo atskleisti informacijos prieš nustatydama laikinąsias priemones (ji privalo tai padaryti tik prieš nustatydama galutines priemones). Darytina išvada, kad jei Komisija pagal pagrindinio reglamento 20 straipsnio 1 dalį gali atsisakyti atskleisti informaciją prieš nustatant laikinąsias priemones, teisė pateikti pastabas pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnį negali būti aiškinama kaip suteikianti teisę pateikti pastabas dėl siūlomų laikinųjų priemonių. Apibendrinant galima teigti, kad plačiai aiškinant pagrindinio reglamento 7 straipsnyje įtvirtintą teisę būtų preziumuojama, jog pagrindinio reglamento 7 straipsnis gali būti naudojamas siekiant išvengti pagrindinio reglamento 20 straipsnio 1 dalies taikymo, o to ji negali padaryti. Tačiau ombudsmenas, atsižvelgdamas į pirmiau pateiktas pastabas, primena, kad Teisingumo Teismas yra aukščiausia institucija aiškinant Bendrijos teisę. 2.7 Šiuo atveju atrodo, kad skundo pateikėjas pasinaudojo 7 straipsnyje nurodytomis procesinėmis teisėmis, nes daug kartų pateikė Komisijai informaciją ir pastabas prieš patvirtinant laikinąsias priemones. Be to, ombudsmenas pažymi, kad skundo pateikėjas neginčija Komisijos nuomonėje pateikto teiginio, kad nustačius laikinąsias priemones atitinkama informacija buvo atskleista suinteresuotosioms šalims (įskaitant skundo pateikėją), kurios galėjo pateikti savo nuomonę prieš nustatant galutines priemones. Todėl ombudsmenas, remdamasis turimais įrodymais, nesupranta, kaip nebuvo galima užtikrinti skundo pateikėjo pagrindinės teisės būti išklausytam.

2.8 Ombudsmenas taip pat atkreipia dėmesį į skundo pateikėjo argumentą, kad 2006 m. vasario 23 d. Komisijos interneto svetainėje paskelbta informacija apie būsimą laikinųjų antidempingo priemonių nustatymą buvo viešai paskelbta prieš oficialiai informuojant suinteresuotąsias šalis, prieš priimant bet kokį oficialų sprendimą ir net prieš prašant Antidempingo komiteto patarimo. Todėl, skundo pateikėjo teigimu, buvo padarytas poveikis viešajai nuomonei ir sprendimų priėmimo procesui.

2.9 Ombudsmenas pažymi, kad atitinkamų Komisijos tinklalapių spaudiniuose, kuriuos skundo pateikėjas pateikė kartu su savo skundu, atrodo, pateikiama bendra informacija apie antidempingo procedūrą ir informacijos apie Komisijos išvadas, padarytas per minėtą antidempingo procedūrą, santrauka. Šiuose spaudiniuose nėra išsamios atitinkamo tyrimo analizės.

2.10 Ombudsmenas pažymi, kad nors Komisija neprivalo atskleisti informacijos, susijusios su laikinosiomis priemonėmis prieš jas priimant, jokia taikomų taisyklių nuostata netrukdo Komisijai atskleisti visą ar dalinę informaciją, susijusią su tokiomis priemonėmis, su sąlyga, kad toks atskleidimas nepažeidžia Komisijos įsipareigojimų dėl konfidencialumo, nustatytų pagrindinio reglamento 19 straipsnyje. Iš tiesų ombudsmenas mano, kad bent jau tam tikros informacijos atskleidimas ankstyvame etape, nors toks atskleidimas nėra privalomas, padės užtikrinti didesnį administracinio proceso skaidrumą.

2.11 Dėl argumento, kad tam tikros informacijos pateikimas turėjo įtakos sprendimų priėmimo procesui, ombudsmenas pažymi, kad, priešingai nei priimant galutines antidempingo priemones, Komisija priima laikinąsias antidempingo priemones. Komisija privalo konsultuotis su valstybėmis narėmis tik prieš priimdama laikinąsias antidempingo priemones. Iš tikrųjų pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnio 4 dalį „Komisija imasi laikinų veiksmų pasikonsultavusi arba, ypatingos skubos atvejais, informavusi valstybes nares“(pabraukta ombudsmeno). Tokiomis aplinkybėmis, kai pati Komisija turi išimtinę teisę priimti laikinąsias antidempingo priemones, jos sprendimas iš anksto pateikti informaciją apie savo ketinimus negali būti laikomas bandymu daryti įtaką sprendimų priėmimo procesui (10). Veikiau tai turėtų būti vertinama kaip pastangos didinti skaidrumą, kuriam ombudsmenas pritaria.

Ombudsmenas žino, kad išimtinėmis aplinkybėmis Taryba kvalifikuota balsų dauguma gali panaikinti Komisijos sprendimą dėl laikinųjų priemonių (11). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad tinklalapiuose pateikta informacija iš esmės skyrėsi nuo sprendime, kuriuo patvirtinamos laikinosios priemonės, pateiktos informacijos, negalima laikyti, kad tinklalapiuose pateikta informacija „darė įtaką“ Tarybai kokiu nors būdu, kuris yra svarbesnis už argumentus, pateiktus Komisijos sprendime, kuriuo patvirtinamos laikinosios priemonės. Taigi jos poveikis sprendimų priėmimo procesui, jei toks yra, turi būti laikomas neutraliu.

2.12 Kalbant apie galimą atitinkamos informacijos paskelbimo poveikį visuomenei, ombudsmenas supranta, kad skundo pateikėjas nurodė galimą klaidinantį tos informacijos poveikį. Todėl ombudsmenas pažymi, kad aptariamų tinklalapių tikslas buvo pateikti informaciją apie siūlomą laikinųjų antidempingo priemonių įvedimą. Ši informacija galėtų būti laikoma „klaidinančia“ tik tuo atveju, jei ji iš esmės skirtųsi nuo informacijos, susijusios su laikinosiomis priemonėmis, kurios galiausiai buvo priimtos 2006 m. kovo 22 d.

Ombudsmenui nepateikta jokių įrodymų, kad tinklalapiuose pateikta informacija iš esmės skyrėsi nuo informacijos, susijusios su laikinosiomis priemonėmis, kurios galiausiai buvo priimtos 2006 m. kovo 22 d. Todėl ji negalėjo "klaidinti" skaitytojų.

2.13 Atsižvelgdamas į savo išvadas 2.5, 2.6, 2.7, 2.10, 2.11 ir 2.12, ombudsmenas nenustatė jokio netinkamo administravimo atvejo, susijusio su šiuo skundo aspektu.

3 Dėl tariamo proporcingumo principo pažeidimo

3.1 Skundo pateikėjas teigė, kad Komisija pažeidė proporcingumo principą.

3.2 Komisija nurodė, kad preliminarios Komisijos išvados buvo pagrįstos faktais, patikrintais finansiniais duomenimis ir šalių, kurios bendradarbiavo atliekant tyrimą, pateiktomis pastabomis. Komisija taip pat pareiškė, kad nustatytų priemonių tinkamumas yra griežtai suderinamas su atitinkamomis EB ir PPO taisyklėmis, įprasta Komisijos praktika ir Bendrijos teismų praktika.

3.3 Ombudsmenas pažymi, kad savo pirminiame skunde skundo pateikėjas, viena vertus, rėmėsi a) vartotojų, kurie, jo nuomone, dėl antidempingo muitų turi mokėti daugiau už batus, ir b) tų Europos įmonių, kurios dalį savo veiklos teisėtai perdavė Kinijai arba Vietnamui ir kurioms taikomi antidempingo muitai, interesais. Kita vertus, skundo pateikėjas taip pat nurodė Europos bendroves, kurios visą savo gamybą išlaiko ES ir kurioms antidempingo muitai netaikomi. Skundo pateikėjas teigė, kad Komisija nepaisė „teisingos pusiausvyros“ tarp šių dviejų šalių. Šiuo atžvilgiu skundo pateikėjas citavo Danijos ekonomikos ir verslo reikalų ministerijos atliktus skaičiavimus dėl tikėtinų nuostolių pirmiau minėtoms bendrovėms, kurioms taikomi antidempingo muitai, ir vartotojams.

3.4 Ombudsmenas pirmiausia primena teismų praktiką, pagal kurią Bendrijos institucijos turi diskreciją dėl bendros prekybos politikos įgyvendinimo priemonių ir kad teisminė kontrolė yra ribota tokiais klausimais, kurie susiję su sudėtingų ekonominių situacijų vertinimu(12). Ombudsmenas mano, kad atliekant tyrimą tikslinga laikytis tokio paties požiūrio.

Šiuo atžvilgiu ombudsmenas pažymi, kad Komisijos pozicija, pagal kurią vertinami priešingi ekonominiai, socialiniai ir komerciniai interesai, analizuojant faktus, patikrintus finansinius duomenis ir visų tyrime bendradarbiavusių šalių pateiktas pastabas, o vėliau nusprendžiant labiau atsižvelgti į vieną interesų grupę, gali būti laikoma neproporcinga, jei galima įrodyti, kad priimdama savo poziciją Komisija neatsižvelgė į svarbius faktus arba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

Skundo pateikėjas nepateikė įrodymų, kad Komisija neatsižvelgė į svarbius faktus arba kad Komisijos vertinimas buvo akivaizdžiai klaidingas.

3.5 Ombudsmenas taip pat primena, kad, kaip savo nuomonėje nurodė Komisija, antidempingo procedūros laikinosios priemonės gali būti pakeistos atlikus tolesnį vertinimą. Pagrindiniame reglamente numatyta, kad galutinį sprendimą turi priimti Taryba, kuri, kaip valstybių narių vyriausybių atstovė, gali geriausiai nuspręsti dėl politinių sumetimų.

3.6 Be to, ombudsmenas pažymi, kad kitame 2007 m. vasario 19 d. laiške ombudsmenui skundo pateikėjas nurodė 2006 m. gruodžio 6 d. Komisijos komunikatą "Globalioji Europa - Europos prekybos apsaugos priemonės besikeičiančioje pasaulio ekonomikoje - Žalioji knyga viešosioms konsultacijoms" (COM(2006) 763 galutinis) (toliau - komunikatas). Visų pirma ji atkreipė dėmesį į konkrečius komunikato teksto segmentus, pateiktus 6, 7 ir 8 puslapiuose, ir nurodė, kad komunikate nagrinėjamas proporcingumo klausimas ir laikomasi nuomonės, kad „Komisija pripažino skundo pateikėjo tvirtinimus arba bent jau pripažino, kad Komisijos pozicija dėl aptariamo antidempingo tyrimo yra nepatogi“.

Ombudsmenas palankiai vertina tai, kad Komisija išreiškė pirmiau minėtą susirūpinimą, ir tikisi, kad viešų konsultacijų, pradėtų atsakant į žaliosios knygos klausimyną, rezultatai galėtų būti naudingi gerinant gerą administravimą Komisijoje (13). Visų pirma ombudsmenė tikisi, kad viešos konsultacijos galėtų padėti išsiaiškinti skundo pateikėjui susirūpinimą keliančius klausimus dėl nuostolių, kuriuos mažosios ir vidutinės įmonės gali patirti nustačius laikinąsias priemones (14).

3.7 Atsižvelgdamas į 3.4 ir 3.6 punktuose pateiktas išvadas, ombudsmenas nenustatė jokio netinkamo administravimo atvejo, susijusio su šiuo skundo aspektu.

4 Tariamas klaidingas Komisijos prevencinių priemonių pagrindas

4.1 Skundo pateikėjas teigė, kad Komisija savo sprendimą grindė klaidinga informacija ir neteisingai pasirinko Braziliją kaip referencinę šalį.

Savo teiginiui pagrįsti skundo pateikėjas nurodė 2006 m. vasario 23 d. Komisijos interneto svetainėje paskelbtą informaciją.

Dėl Brazilijos pasirinkimo referencine šalimi skundo pateikėjas teigė, kad Komisija neatsižvelgė į pagrindinius Kinijos ir Brazilijos avalynės pramonės struktūrinius skirtumus.

Skundo pateikėjas taip pat teigė, kad buvo kitų esminių klaidų, susijusių su: i) valstybės kišimasis ir subsidijos Kinijos ir Vietnamo avalynės gamintojams; ii) tai, kad antidempingo priemonės buvo taikomos tik devynioms iš 100 porų batų, parduodamų ES rinkose; ir iii) tai, kad mažmenininkai gali subalansuoti [nustatytus muitus] kituose produktų asortimentuose. Skundo pateikėjas taip pat nustatė, kad kai kurie teiginiai buvo klaidinantys, t. y. kad: i) dėl dempingo prarasta 40 000 darbo vietų (skundo pateikėjas teigia, kad nebuvo įrodyta, jog visos šios darbo vietos buvo prarastos dėl dempingo); ii) mažmeninės kainos išliko stabilios, net jei Kinijos ir Vietnamo avalynės importo į ES kainos sumažėjo (skundo pateikėjas teigia, kad kainų stabilumą lėmė kiti veiksniai, pavyzdžiui, naujos mados tendencijos arba skirtingi valiutų keitimo kursai); ir iii) buvo tikimasi, kad antidempingo priemonės nebus taikomos vaikiškai avalynei ir specialiosios technologijos sportinei avalynei (skundo pateikėjas teigia, kad šis neįtraukimas buvo susijęs su labai nedideliu bendrovių skaičiumi).

4.2 Savo nuomonėje Komisija nurodė, kad jos sprendimai nebuvo pagrįsti klaidinga informacija ir kad referencinės šalies pasirinkimas nebuvo klaidingas. Naudojama metodika, įskaitant referencinės šalies parinkimą ir nustatytų priemonių aktualumą bei tinkamumą, yra griežtai suderinama su atitinkamomis EB ir PPO taisyklėmis, įprasta Komisijos praktika ir Bendrijos teismų praktika. Komisijos preliminarios išvados grindžiamos faktais, patikrintais finansiniais duomenimis ir tyrime bendradarbiavusių šalių pateiktomis pastabomis.

4.3 Pirma, ombudsmenas dar kartą pažymi, kad skundo pateikėjas nepateikė jokių įrodymų, kad 2006 m. vasario 23 d. Komisijos interneto svetainėje paskelbta informacija iš esmės skyrėsi nuo informacijos, susijusios su laikinosiomis priemonėmis, kurios buvo priimtos Reglamentu (EB) Nr. 556/2006.

Antra, ombudsmenas pakartoja, kad jo vykdoma klausimų, susijusių su sudėtingų ekonominių situacijų vertinimu, kontrolė yra neišvengiamai ribota.

Todėl nagrinėdamas šį skundo aspektą ombudsmenas įvertins Komisijos interneto svetainėje pateiktos informacijos vidinį nuoseklumą ir Komisijos argumentų tinkamumą atsižvelgiant į jos kontekstą.

4.4 Kalbant apie Brazilijos kaip referencinės šalies pasirinkimą, ombudsmenas pažymi, kad Reglamento (EB) Nr. 553/2006 4.3.1 punkte Komisija išsamiai ir nuosekliai išdėstė priežastis, kodėl ji pasirinko Braziliją kaip referencinę šalį, o ne Tailandą, Indoneziją ar Indiją (tokias šalis pasiūlė kai kurios suinteresuotosios šalys). Ombudsmenas visų pirma atkreipia dėmesį į reglamento 4.3.1 punkto („Gamybos struktūrų sąnaudų skirtumas“) 119 ir 120 konstatuojamąsias dalis, kuriose, atrodo, atsakyta į konkretų skundo pateikėjo argumentą, kad Brazilijos gamintojai aktyviai dalyvauja visame gamybos procese – nuo projektavimo iki pardavimo nepriklausomiems pirkėjams, o Kinijos gamintojai dalyvauja tik pagrindinėje gamyboje (15). Iš tikrųjų Komisija pažymi, kad Brazilija yra tinkama referencinė šalis, nors Brazilijos rinkoje ir tiriamose rinkose gali būti struktūrinių skirtumų, nes nustatant normaliąją vertę tokias sąnaudas galima koreguoti.

4.5 Dėl skundo pateikėjo argumentų, susijusių su "Special Technology Advanced Footwear" odiniais batais ("sportiniai batai") ir vaikiškais batais, ombudsmenas pažymi, kad Reglamento (EB) Nr. 553/2006 2.1 punkto 12-19 ir 28-31 konstatuojamosiose dalyse Komisija pateikė nuoseklias priežastis, kodėl ji neįtraukė sportinių batų ir vaikiškų batų į antidempingo tyrimą.

4.6 Dėl skundo pateikėjo argumentų, susijusių su muitų poveikiu pirkėjams, ombudsmenas atkreipia dėmesį į Komisijos pareiškimą, kad tiekimo grandinėje yra pakankama marža antidempingo muitui absorbuoti (16).

4.7 Be to, ombudsmenas pažymi, kad Komisijos pareiškimai dėl valstybės kišimosi į odinės avalynės sektorių Kinijoje ir Vietname (17) pagrįsti nuosekliais argumentais.

4.8 Galiausiai skundo pateikėjas teigė, kad Komisijos teiginys, jog Europos avalynės gamyba sumažėjo maždaug 30 % ir prarasta 40 000 darbo vietų, yra neaiškus ir klaidinantis, nes jame nenurodyta, kuriuos iš šių skaičių lėmė dempingas, o kurie ne. Ombudsmenas pažymi, kad Komisija pareiškė, jog 40 000 darbo vietų praradimas šiame sektoriuje buvo "susijęs ne tik su prekėmis dempingo kaina" (18). Todėl Komisija teigia, kad šis poveikis nebuvo visiškai susijęs su dempingu. Atsižvelgdamas į Komisijos vartojamą formuluotę, ombudsmenas nesutinka, kad tikslių duomenų apie dempingo poveikį nebuvimas galėjo klaidinti.

4.9 Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, ombudsmenas nenustatė jokio netinkamo administravimo atvejo, susijusio su šiuo skundo aspektu.

5 Įtariamas neveikimas skaidriai

5.1 Skundo pateikėjas teigė, kad neatskleidusi skundą pateikusių ES gamintojų tapatybės ir atrinktų ES gamintojų tapatybės Komisija veikė neskaidriai.

Pagrįsdamas savo teiginį, skundo pateikėjas pažymėjo, kad Komisija savo interneto svetainėje nurodė, kad „dėl teisinių priežasčių atitinkamų bendrovių pavadinimai ir jų buvimo vieta negali būti skelbiami viešai“. Skundo pateikėjo nuomone, konfidencialiai tvarkydamos minėtų bendrovių bylas suinteresuotosios šalys, įskaitant patį skundo pateikėją, negalėjo patvirtinti, ar buvo laikomasi reikalaujamos padėties, arba patikrinti suinteresuotosioms šalims susipažinti pateiktų dokumentų turinio. Kita vertus, suinteresuotosios šalys negalėjo patvirtinti, ar atrinkti ES gamintojai iš tiesų buvo tipiški, pavyzdžiui, pagal bendrą ES gamybos apimtį arba produktų asortimentą.

5.2 Savo nuomonėje Komisija nurodė, kad skundą pateikusių ES gamintojų tapatybės ir atrinktų ES gamintojų tapatybės neatskleidimas šiuo atveju yra pateisinamas dėl Reglamente (EB) Nr. 553/2006 išsamiai išdėstytų priežasčių ir visiškai atitinka Komisijos praktiką panašiose situacijose. Komisija taip pat nurodė, kad ji tai paaiškino 2006 m. kovo 20 d. atsakyme skundo pateikėjui.

5.3 Ombudsmenas supranta, kad Komisija savo nuomonėje ombudsmenui nurodė Reglamento (EB) Nr. 553/2006 8 konstatuojamosios dalies a punktą, kuris išdėstytas taip:

„(...) Atrinkti Bendrijos gamintojai ir kiti bendradarbiaujantys Bendrijos gamintojai, remdamiesi pagrindinio reglamento 19 straipsnio nuostatomis(19), paprašė neatskleisti jų tapatybės. Jie teigė, kad atskleidus jų tapatybę galėtų kilti didelio neigiamo poveikio rizika.

Tam tikri skundą pateikę Bendrijos gamintojai aprūpina Bendrijos vartotojus, kurie taip pat perka savo produktus iš KLR ir Vietnamo, tokiu būdu gaudami tiesioginę naudą iš šio importo. Todėl šie skundo pateikėjai yra opioje padėtyje, nes kai kurie jų klientai gali būti nepatenkinti tuo, kad pateikė ar parėmė skundą dėl tariamo žalingo dempingo. Dėl šių priežasčių jie manė, kad yra rizika, jog kai kurie jų klientai imsis atsakomųjų veiksmų, įskaitant galimą jų verslo santykių nutraukimą. Prašymas buvo patenkintas, nes jis buvo pakankamai pagrįstas.

Tam tikrų eksportuojančių gamintojų atstovai ir vienas susijęs importuotojas teigė, kad jie negalėjo tinkamai pasinaudoti savo teise į gynybą, nes nebuvo atskleista skundo pateikėjų tapatybė. Jos teigė, kad tokiomis aplinkybėmis jos negalėjo patikrinti, ar skundo pateikėjai iš tikrųjų buvo tipiški. Tačiau pažymima, kad suinteresuotosios šalys galėjo susipažinti su kiekvieno skundo pateikėjo individualia gamybos apimtimi, todėl, net jei šių bendrovių pavadinimai būtų išbraukti, būtų galima patikrinti jų tipišką kokybę. Todėl tvirtinimas buvo atmestas.“

Ombudsmenas mano, kad šie argumentai yra nuoseklūs ir įtikinami.

5.4 Savo pastabose skundo pateikėjas, be kita ko, teigė, kad Komisija konfidencialiai elgėsi su visais skundą pateikusiais gamintojais, o ne tik su tais, kurie pateikė aiškų prašymą dėl tokio konfidencialumo. Be to, priešingai ankstesnei Komisijos praktikai, Komisija neprašė konfidencialumo prašiusių skundo pateikėjų įrodyti ir šiuo atveju neįrodė, kad jie iš tikrųjų patiria komercinį spaudimą nutraukti bendradarbiavimą atliekant tyrimą ir (arba) atsiimti savo paramą skundui. Todėl šiuo atžvilgiu skundo pateikėjas nurodė du dokumentus: „Tam tikra avalynė su batviršiais iš odos ar plastiko iš Kinijos, Indonezijos ir Tailando“(20) ir „Avalynė su tekstilės batviršiais iš Kinijos ir Indonezijos“(21).

5.5 Todėl ombudsmenas pažymi, kad pagrindinio reglamento(22) 19 straipsnyje, susijusiame su konfidencialumu, šiuo klausimu numatytos dvi galimybės. Pirma, informacija, kuri pagal savo pobūdį yra konfidenciali, pavyzdžiui, dėl to, kad jos atskleidimas suteiktų didelį konkurencinį pranašumą konkurentui arba labai neigiamai paveiktų informaciją suteikusįjį asmenį arba asmenį, iš kurio jis gavo informaciją, turi būti laikoma konfidencialia. Antra, informacija, kurią tyrimo šalys pateikia konfidencialiai, turi būti laikoma konfidencialia. Todėl atrodo, kad Komisija, nepaisydama to, kad tam tikros trečiosios šalys galėjo konkrečiai neprašyti užtikrinti konfidencialumą, visų skundą pateikusių gamintojų tapatybę galėtų laikyti konfidencialia informacija, jei šios informacijos atskleidimas dėl savo pobūdžio turėtų didelį neigiamą poveikį informaciją teikiančiam asmeniui.

Reglamento (EB) Nr. 553/2006 8 konstatuojamosios dalies a punkte (kaip nurodyta 5.4 punkte) Komisija pateikė pakankamai nuoseklias priežastis, kodėl šios informacijos atskleidimas turėtų didelį neigiamą poveikį informaciją teikiančiam asmeniui. Šiomis aplinkybėmis ombudsmenė mano, kad Komisijos paaiškinimas, kodėl ji laikė skundą pateikusių ES gamintojų ir atrinktų ES gamintojų pavadinimus konfidencialiais, yra tinkamas.

5.6 Galiausiai ombudsmenas pažymi, kad pagal Reglamento (EB) Nr. 553/2006 8 konstatuojamosios dalies a punktą "suinteresuotosios šalys galėjo susipažinti su kiekvieno skundo pateikėjo individualia gamybos apimtimi, taigi, net jei šių bendrovių pavadinimai būtų išbraukti, būtų galima patikrinti jų tipišką kokybę."Todėl suinteresuotosios šalys, įskaitant skundo pateikėją, galėjo gauti atitinkamos informacijos, kad galėtų apginti savo poziciją.

5.7 Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, ombudsmenas nenustatė jokio netinkamo administravimo atvejo, susijusio su šiuo skundo aspektu.

6 Skundo pateikėjo teiginiai

6.1 Skundo pateikėjas teigė, kad Komisija turėtų atšaukti Reglamentą (EB) Nr. 553/2006, nustatantį laikinąsias antidempingo priemones tam tikrai odinei avalynei iš Kinijos ir Vietnamo.

Skundo pateikėjas taip pat teigė, kad jau surinkti laikinieji antidempingo muitai turėtų būti panaikinti.

6.2 Komisija nurodė, kad antidempingo tyrimas buvo atliktas visiškai laikantis pagrindinio reglamento ir kad netinkamo administravimo atvejų nebuvo. Atliekant šį tyrimą buvo griežtai laikomasi Pagrindinio reglamento procedūrinių reikalavimų, taip šalims užtikrinant tinkamą teisę į gynybą. Todėl Komisija laikėsi nuomonės, kad nėra pagrindo sutikti su skundo pateikėjo teiginiais, kad Reglamentas (EB) Nr. 553/2006 turėtų būti panaikintas ir kad surinkti laikinieji muitai turėtų būti panaikinti.

6.3 Ombudsmenas pažymi, kad 2006 m. spalio 5 d. Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1472/2006, nustatantį galutinį antidempingo muitą ir laikinojo muito, nustatyto Kinijos Liaudies Respublikos ir Vietnamo kilmės tam tikros avalynės su batviršiais iš odos importui, galutinį surinkimą (23). Todėl priėmus tą reglamentą skundo pateikėjo teiginiai neteko dalyko.

7 Išvada

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, ombudsmenas nenustatė jokio netinkamo administravimo atvejo. Todėl ombudsmenas užbaigia bylą.

Apie šį sprendimą taip pat bus pranešta Komisijos pirmininkui.

Nuoširdžiai Jūsų,

 

P. Nikiforos DIAMANDOUROS

---

(1) OL L 56, 1996, p. 1.

(2) OL L 77, 2004, p. 12.

(3) OL L 98, 2006, p. 3.

(4) 1991 m. gegužės 14 d. Sprendimo Al Jubail Fertiliser prieš Tarybą, C-49/88, Rink. p. I-3187, 16 punktas.

(5) OL L 60, 1998, p. 1.

(6) OL L 298, 1997, p. 1.

(7) 1985 m. vasario 14 d. Sprendimo Timex prieš Tarybą ir Komisiją, 264/82, Rink. p. 849, 25 punktas.

(8) OL L 56, 1996, p. 1.

(9) OL L 77, 2004, p. 12.

(10) Ombudsmenas pažymi, kad nors tik 3 iš 25 valstybių narių balsavo už Komisijos pasiūlymą dėl laikinųjų antidempingo priemonių, tai nesutrukdė Komisijai jas priimti. Taigi, net jei tinklalapiuose pateikta informacija turėjo „įtakoti“ valstybes nares, laikinųjų priemonių priėmimo atžvilgiu ji negali būti laikoma „įtakojančia“ „sprendimų priėmimo procesą“.

(11) Žr. Reglamento 384/96 7 straipsnio 6 dalį.

(12) Byla C-150/94 Jungtinė Karalystė prieš Tarybą [1998] ECR-I-7235, 53 ir 54 punktai.

(13) Todėl ombudsmenas pažymi, kad komunikate Komisija pristatė atvejo tyrimą dėl odiniams batams taikomų antidempingo priemonių ir apibendrintai nurodė, kad "reikėtų apsvarstyti, kaip geriau atspindėti vartotojų interesus antidempingo tyrimuose ir bet kokiose priemonėse, kurių buvo imtasi". Komisija taip pat pripažino, kad „ES įmonių, kurios perkelia savo gamybos elementus [už ES ribų], skaičius didėja ir šios įmonės sukuria tūkstančius darbo vietų ES“. Tačiau Komisija pridūrė, kad „pagal galiojančias antidempingo taisykles nustatant, ar buvo patenkinta tyrimui inicijuoti reikalinga Bendrijos pramonės dalis, buvo atsižvelgiama tik į tuos gamintojus, kurie išlaiko gamybą ES.“Šiuo atžvilgiu Komisija, inter alia, pateikė šiuos konsultacijoms skirtus klausimus: 4 klausimas: „Ar ES turėtų peržiūrėti dabartinę įvairių ekonominės veiklos vykdytojų interesų pusiausvyrą atliekant Bendrijos interesų patikrinimą prekybos apsaugos tyrimuose (...)?“ir 5 klausimas: „Ar turime peržiūrėti, kaip atliekant prekybos apsaugos tyrimus atsižvelgiama į vartotojų interesus?“

(14) Šiuo atžvilgiu ombudsmenas atkreipia dėmesį į 32 klausimą, dėl kurio buvo konsultuotasi: Ar norėtumėte, kad būtų aptarti kokie nors ES prekybos apsaugos priemonių aspektai?

(15) "(119) Suinteresuotosios šalys taip pat teigė, kad Brazilijos ir nagrinėjamųjų šalių sąnaudų struktūra skiriasi, nes kai kurias sąnaudas (moksliniai tyrimai iramp; plėtra (R&D), dizainas ir kt.), kurias remia Kinijos ir Vietnamo eksportuotojų pirkėjai, patiria Brazilijos gamintojai, todėl jos įtraukiamos į jų gamybos sąnaudas";

(120) Iš tiesų buvo nustatyta, kad kai kuriais atvejais tiriamų šalių eksportuotojai pardavė aptariamą produktą buvusiems Bendrijos gamintojams Bendrijoje, kurie vis dar palaiko pirmiau minėtas gamybos sąnaudų sudedamąsias dalis ir parduoda produktą savo prekės ženklu. Tačiau tai nėra priežastis atmesti Braziliją kaip tinkamą panašią šalį, nes nustatant normaliąją vertę tokias sąnaudas galima koreguoti.“

(16) Komisija, inter alia, nurodė, kad "yra aiškių įrodymų, kad nors per pastaruosius penkerius metus odinės avalynės importo į ES kainos sumažėjo daugiau kaip 20 %, vartotojų kainos išliko stabilios ir net šiek tiek padidėjo. Nustačius muitą, odinių batų, kurių mažmeninė kaina yra 30–100 EUR, vidutinės didmeninės kainos padidėtų šiek tiek daugiau nei 1,5 EUR, t. y. 8,5 EUR. Tiekimo grandinėje yra galimybių absorbuoti nedidelį importo sąnaudų muitą paskirstant jį visiems produktų asortimentams ir platinimo grandinei.“Atitinkamą tinklalapį galima rasti Komisijos svetainėje (http://europa.eu.int/comm/trade/issues/respectrules/anti_dumping/memo230206_en.htm).

(17) "Antidempingas: Kokių įrodymų turi Komisija apie valstybės kišimąsi į odinės avalynės sektorių Kinijoje ir Vietname?“ Šį dokumentą galima rasti Komisijos interneto svetainėje (http://europa.eu.int/comm/trade/issues/respectrules/anti_dumping/pr230206_evi_en_htm).

(18) Atitinkamą pareiškimą galima rasti Komisijos tinklalapyje (http://europa.eu.int/comm/trade/issues/respectrules/anti_dumping/memo230206_en.htm).

(19) Pagrindinio reglamento 19 straipsnis: „Bet kokią informaciją, kuri yra konfidencialaus pobūdžio (pavyzdžiui, dėl to, kad jos atskleidimas suteiktų didelį konkurencinį pranašumą konkurentui arba labai neigiamai paveiktų informaciją suteikusįjį asmenį arba asmenį, iš kurio jis gavo informaciją) arba kurią tyrimo šalys suteikia konfidencialiu pagrindu, valdžios institucijos laiko konfidencialia, jei tai pagrįsta.“

(20) OL L 60, 1998, p. 1.

(21) OL L 298, 1997, p. 1.

(22) 19 straipsnis: „Bet kokią informaciją, kuri yra konfidencialaus pobūdžio (pavyzdžiui, dėl to, kad jos atskleidimas suteiktų didelį konkurencinį pranašumą konkurentui arba labai neigiamai paveiktų informaciją suteikusįjį asmenį arba asmenį, iš kurio jis gavo informaciją) arba kurią tyrimo šalys suteikia konfidencialiai, valdžios institucijos turi laikyti konfidencialia, jei tai pagrįsta.“

(23) OL L 275, 2006, p. 1.