The case concerned the Commission’s refusal to give public access to documents related to State aid investigations, in which persons had been recognised as an ‘interested party’ despite being neither a beneficiary of the aid nor a competitor. In refusing access, the Commission relied on a general presumption of non-disclosure, arguing that the release of any document would undermine the purpose of its investigations and the commercial interests of the companies concerned. The complainant contested the Commission’s position. Specifically, he contended that there would be an overriding public interest in disclosure, that is, the need to scrutinise the Commission’s practice of admitting complainants as ‘interested parties’. In particular, the complaint raised concerns that the Commission might interpret this notion too narrowly, thereby recognising only beneficiaries or competitors as ‘interested parties’ entitled to lodge a complaint.

Based on her inquiry, the Ombudsman considered that the complainant sought statistical information about the Commission’s practice rather than access to specific documents. In light of this, the Ombudsman made a proposal for a solution, inviting the Commission to deal with the complainant’s request as a request for information and to provide him with relevant information about its State aid procedure that would address the concerns that he had raised.

The Commission accepted the Ombudsman’s proposal for a solution and provided the complainant with detailed information on its practice related to the investigation of potentially unlawful State aid, including information on sample cases. The complainant was satisfied with this reply. The Ombudsman welcomed the Commission’s positive response to her proposal for a solution and closed the inquiry.

The case concerned a request for public access to documents related to the expenses of a university in the context of an EU-funded project. The complainant had submitted his request to the European Commission in July 2025.

The Commission first replied in September 2025. It identified ten documents as falling within the scope of the access request, to which it refused to give public access in their entirety. In doing so, the Commission argued that disclosure could undermine the commercial interests of the university concerned.

The complainant contested the Commission's decision by making a 'confirmatory application' in September 2025. When the Commission failed to provide an explicit reply, the complainant turned to the Ombudsman in October 2025.

The Ombudsman opened an inquiry into the Commission’s implicit refusal to grant public access and, as a first step, asked the Commission to adopt an explicit reply to the complainant’s confirmatory application as soon as possible. In the absence of a reply within the time limit set, the Ombudsman inquiry team inspected the documents in question, along with documentation on the consultation of the university concerned.

The Commission replied to the complainant in May 2026, granting wide partial access to the documents at issue. The complainant, in his comments on the Commission’s confirmatory decision, did not challenge the remaining redactions. The Ombudsman therefore considered that the complaint into the Commission’s implicit refusal of access had been settled by the access now granted. That said, the Ombudsman regretted the delay incurred by the Commission in handling the complainant’s access request, which persisted even after she had opened her inquiry. The Ombudsman continues to closely monitor the matter of delays based on complaints submitted to her.

The case concerned a request for public access to documents related to coffee development programmes in Ethiopia. The complainant submitted his request to the Commission in August 2024.

The Commission first replied in December 2024. It granted full access to two documents, refused access to three documents in their entirety and gave partial access to the remaining 31 documents. In doing so, the Commission argued that (full) disclosure could undermine the protection of the purpose of inspections, investigations and audits, the protection of personal data and commercial interests, as well as the protection of the public interest as regards international relations.

The complainant contested the Commission's decision by making a 'confirmatory application' in January 2025. In the absence of a reply, the complainant turned to the Ombudsman in May 2025.

In June 2025, the Ombudsman opened an inquiry and asked the Commission to reply to the complainant as soon as possible.

Following several exchanges with the Commission on the matter, on 20 April 2026, the Ombudsman sent a final reminder to the Commission, urging it to adopt a confirmatory decision by 12 May 2026 at the latest. The Commission failed to do so.

Since the Commission had still not replied to the complainant’s confirmatory application more than 15 months after the statutory timeline established by Regulation 1049/2001 has expired, the Ombudsman closed the inquiry with a finding of maladministration.

Byla buvo susijusi su prašymu leisti visuomenei susipažinti su 2024 m. sausio mėn. Prancūzijos Respublikos Prezidento Europos Komisijos pirmininkui išsiųstu tekstiniu pranešimu dėl ES ir MERCOSUR prekybos derybų.

2025 m. liepos mėn. Komisija atsakė, kad, nors toks keitimasis iš tikrųjų įvyko, ji negalėjo rasti prašomo pranešimo. Komisija pažymėjo, kad pranešimas buvo gautas per momentinių pranešimų taikomąją programą „Signal“, kurioje buvo aktyvuota funkcija „dingstantys pranešimai“. Todėl Komisija padarė išvadą, kad ji neturi jokių su prašymu susijusių dokumentų.

Ombudsmenas pradėjo tyrimą dėl to, kaip Komisija nagrinėjo prašymą. Jos tyrimo grupė patikrino Komisijos bylą, susijusią su prašymu leisti visuomenei susipažinti su dokumentais, ir surengė susitikimą su Komisijos atstovais.

Remdamasis patikrinimu ir susitikimu, ombudsmenas negalėjo atmesti galimybės, kad gavus prašymą pranešimas buvo automatiškai ištrintas iš Pirmininko telefono. Atlikus tyrimą taip pat nustatyta, kad Komisijos pirmininko kabinetas skundo pateikėjo prašymo nenagrinėjo 15 mėnesių, o generalinis sekretoriatas nesiėmė jokių tolesnių veiksmų ar neprisiminė stebėti jo nagrinėjimo. Ombudsmenė padarė išvadą, kad Komisijos vykdytas šio prašymo nagrinėjimas yra netinkamas administravimas.

Siekdama spręsti šią problemą, ombudsmenė rekomendavo, kad Komisija peržiūrėtų ir pagerintų prašymų leisti visuomenei susipažinti su dokumentais, kuriuose dalyvauja Pirmininko arba bet kurio Komisijos nario kabinetas, nagrinėjimą ir aktyviai stebėtų tokių prašymų nagrinėjimo pažangą, kad būtų išvengta nepagrįsto delsimo.

Be to, ombudsmenas pateikė du pasiūlymus dėl patobulinimų. Pirma, Komisija turėtų pritaikyti savo vidaus taisykles, siekdama užtikrinti, kad bet koks dokumentas, su kuriuo prašoma leisti visuomenei susipažinti, būtų išsaugotas iš karto, kai tik gaunamas toks prašymas leisti susipažinti su tuo dokumentu, ir iki tol, kol bus užbaigtas bet koks atsisakymo leisti susipažinti su dokumentu apskundimo procesas, neatsižvelgiant į tai, ar dokumentas atitinka Komisijos dokumentų registravimo kriterijus. Antra, Komisija pagrįstą laikotarpį turėtų tinkamai saugoti visus tekstinius ir momentinius pranešimus, kuriais keičiasi valstybių ar vyriausybių vadovai arba ministrai ir Komisijos nariai, įskaitant tuos, kurie po tam tikro laiko automatiškai ištrinami, atsižvelgiant į tikėtiną tokių pranešimų svarbą.

 

Byla buvo susijusi su Europos Centrinio Banko (ECB) atsisakymu leisti visuomenei susipažinti su dokumentais, kuriuose pateikiamos rekomendacijos, susijusios su jo lyčių politika ir susijusiomis priemonėmis. ECB manė, kad atskleidus informaciją būtų pakenkta teisinių nuomonių apsaugai ir jo vidaus sprendimų priėmimui. Skundo pateikėjas teigė, kad yra viršesnis viešasis interesas atskleisti informaciją, t. y. suprasti teisinius argumentus, kuriais grindžiama ECB lyčių politika ir susijusios priemonės.

Ombudsmeno tyrimo grupė patikrino ginčijamus dokumentus. Tuo remdamasis ombudsmenas nustatė, kad dokumentų turinį galima pagrįstai laikyti teisine konsultacija ir kad ECB pagrįstai manė, jog atskleidus dokumentus būtų pakenkta teisinei konsultacijai teikiamai apsaugai. Be to, ombudsmenas nusprendė, kad ECB pagrįstai mano, jog nėra viršesnio viešojo intereso atskleisti informaciją.

Todėl ombudsmenas baigė tyrimą ir nenustatė netinkamo administravimo.

Byla buvo susijusi su prašymu leisti visuomenei susipažinti su didelės socialinės žiniasklaidos platformos 2023 m. rizikos vertinimo ataskaita dėl jos atitikties Skaitmeninių paslaugų akto (SPA) nuostatoms. Komisija atsisakė leisti susipažinti su ataskaita, nurodydama išimtis pagal ES teisės aktus dėl galimybės visuomenei susipažinti su dokumentais (Reglamentas 1049/2001). Jos nuomone, buvo daroma bendra prielaida, kad atskleidus ataskaitą būtų pakenkta platformos komerciniams interesams, taip pat jos vykdomam tyrimui dėl to, kaip platforma laikosi savo įsipareigojimų pagal SPA. Todėl Komisija neatliko individualaus ataskaitos vertinimo, kad nustatytų galimą jos atskleidimą.

Ombudsmenas nustatė, kad buvo nepagrįsta taikyti bendrąją neatskleidimo prezumpciją pagal SPA parengtai rizikos vertinimo ataskaitai. Ombudsmeno nuomone, aplinkybės, kuriomis ES teismai pripažino galimybę taikyti bendrąją prezumpciją, labai skiriasi nuo taisyklių, taikomų rizikos vertinimo ataskaitoms. Atsižvelgdama į tai, ombudsmenė laikėsi preliminarios nuomonės, kad Komisijos rėmimasis bendrąja prezumpcija yra netinkamas administravimas.

Kai Komisija laikėsi savo pozicijos, ombudsmenė patvirtino savo nuomonę, kad rėmimasis bendrąja neatskleidimo prezumpcija yra netinkamas administravimas. Ji rekomendavo Komisijai atlikti individualų nagrinėjamos rizikos vertinimo ataskaitos vertinimą, kad pagal Reglamentą 1049/2001 būtų suteikta kuo platesnė galimybė susipažinti su dokumentais.

Komisija nepritarė ombudsmeno rekomendacijai ir pakartojo savo poziciją, kad apskritai galima daryti prielaidą, jog rizikos vertinimo ataskaitos atskleidimas pakenktų jos SPA tyrimo tikslo apsaugai ir atitinkamos platformos komerciniams interesams. Ji taip pat laikėsi nuomonės, kad negali įvertinti, ar ataskaitoje yra neskelbtinos komercinės informacijos, ir kad skundo pateikėjos interesai yra privataus pobūdžio.

Ombudsmenas apgailestavo dėl Komisijos atsakymo. Ji liko neįtikinta, kad bendroji neatskleidimo prezumpcija galėtų būti taikoma pagal SPA rengiamoms rizikos vertinimo ataskaitoms, be kita ko, po to, kai atitinkama platforma viešai paskelbia kupiūruotą ataskaitos versiją. Ombudsmenė taip pat laikėsi nuomonės, kad galimybė tikrinti, ar labai didelė interneto platforma laikosi savo pareigų pagal SPA, yra viešasis interesas atskleisti informaciją, kurį Komisija turėjo suderinti su interesais, kuriuos ji siekė apsaugoti. Galiausiai ombudsmenė pažymėjo, kad neskelbtinos komercinės informacijos vertinimas yra vienas iš ES institucijų įsipareigojimų pagal Reglamentą (EB) Nr. 1049/2001.

Todėl ombudsmenė baigė nagrinėti bylą ir patvirtino, kad nustatė netinkamo administravimo atvejį.

Byla buvo susijusi su prašymu leisti visuomenei susipažinti su dokumentais, susijusiais su automatiniais informacijos mainais mokesčių tikslais tarp ES valstybių narių ir ES nepriklausančių šalių. Taryba pateikė nuorodas į dešimt dokumentų, kurie jau yra vieši, ir suteikė galimybę visapusiškai susipažinti su dar keturiais dokumentais. Be to, ji atsisakė leisti visuomenei susipažinti su visais dešimčia dokumentų arba jų dalimi, remdamasi būtinybe apsaugoti viešąjį interesą, susijusį su tarptautiniais santykiais ir ES valstybių narių finansų politika. Taryba taip pat manė, kad atskleidimas pakenktų jos sprendimų priėmimui. Skundo pateikėjai nesutiko su šių išimčių taikymu ir teigė, kad atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.

Remdamasi tyrimu ir savo tyrimo grupės atliktu ginčijamų dokumentų patikrinimu, ombudsmenė nusprendė, kad Taryba nepadarė akivaizdžios klaidos manydama, jog ginčijamų dokumentų (redaguotų dalių) atskleidimas pakenktų valstybių narių tarptautiniams santykiams ir (arba) jų finansinei politikai.

Atsižvelgiant į tai, kad šie saugomi viešieji interesai negali būti panaikinti kitu viešuoju interesu, kuris laikomas svarbesniu, nebuvo būtina nagrinėti, kaip Taryba taikė sprendimų priėmimo proceso išimtį. Todėl ombudsmenas baigė tyrimą ir nenustatė netinkamo administravimo.