Strasbūras, 2006 m. birželio 9 d.

Gerbiamas pone D.,

2004 m. rugpjūčio 7 d. pateikėte skundą Europos ombudsmenui dėl Europos Komisijos sprendimo nutraukti tyrimą dėl Jūsų skundo dėl pažeidimo Nr. 2003/4734, SG 03 A/5938/2.

2004 m. rugsėjo 14 d. perdaviau skundą Komisijos pirmininkui. 2004 m. lapkričio 17 d. Komisija pateikė savo nuomonę. Persiunčiau jį kartu su kvietimu pateikti pastabas, kurį Jūs išsiuntėte 2004 m. gruodžio 15 d. 2005 m. balandžio 12 d. atsiuntėte man papildomų pastabų.

2005 m. birželio 7 d. nusprendžiau paprašyti Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūno pateikti pastabas ir tą pačią dieną jus apie tai informavau. 2005 m. birželio 29 d. Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnas atsiuntė atsakymą. Persiunčiau jį kartu su kvietimu pateikti pastabas, kurį Jūs išsiuntėte 2005 m. liepos 27 d.

2005 m. gruodžio 13 d. pateikiau pasiūlymą dėl draugiško jūsų bylos sprendimo ir tą pačią dieną jus apie tai informavau. 2006 m. gegužės 12 d. Komisija išsiuntė atsakymą. Persiunčiau jį kartu su kvietimu pateikti pastabas, kurį Jūs išsiuntėte 2006 m. gegužės 29 d.

Rašau dabar, kad praneščiau jums atliktų tyrimų rezultatus.

Siekiant išvengti nesusipratimų, svarbu priminti, kad EB sutartimi ombudsmenui suteikiami įgaliojimai tirti galimus netinkamo administravimo atvejus tik Bendrijos institucijų ir įstaigų veikloje. Ombudsmeno statute konkrečiai nustatyta, kad jokia kita institucija ar asmuo negali pateikti skundo ombudsmenui.

Todėl ombudsmeno tyrimas dėl Jūsų skundo buvo nukreiptas į tai, kad būtų išnagrinėta, ar Europos Komisijos veikloje būta netinkamo administravimo atvejų.

Konkurentė

Skundo pateikėjas, Vokietijos pilietis, Komisijai pateikė skundą dėl pažeidimo Nr. 2003/4734, SG 03 A/5938/2. Šis skundas dėl pažeidimo buvo susijęs su Hamburgo valstybės registracijos įstatymu (toliau – Registracijos įstatymas). Skundo pateikėjo teigimu, šiuo aktu buvo pažeista 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46 dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (1) (toliau – Duomenų apsaugos direktyva). Skundo pateikėjo teigimu, pagal Registracijos įstatymą Hamburgo valstybės turimus asmens duomenis buvo galima perduoti tretiesiems asmenims, duomenų subjektui apie tai neinformavus ir neturint galimybės prieštarauti, ir taip buvo net tada, kai buvo aišku, kad šie tretieji asmenys ketina parduoti duomenis tiesioginės rinkodaros tikslais. Skundo pateikėjo nuomone, taip buvo pažeistas Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punktas. 14 straipsnyje nustatyta:

„14 straipsnis

Duomenų subjekto teisė nesutikti

Valstybės narės suteikia duomenų subjektui teisę:

a) bent 7 straipsnio e ir f punktuose nurodytais atvejais bet kuriuo metu dėl įtikinamų teisėtų priežasčių, susijusių su jo konkrečia padėtimi, prieštarauti su juo susijusių duomenų tvarkymui, išskyrus atvejus, kai nacionalinės teisės aktuose numatyta kitaip. Kai yra pagrįstas prieštaravimas, duomenų valdytojo inicijuotas duomenų tvarkymas nebegali būti susijęs su tais duomenimis;

b) paprašius nemokamai nesutikti, kad būtų tvarkomi su juo susiję asmens duomenys, kurie, kaip numato duomenų valdytojas, bus tvarkomi tiesioginės rinkodaros tikslais, arba būti informuotam prieš pirmą kartą atskleidžiant asmens duomenis trečiosioms šalims arba juos naudojant jų vardu tiesioginės rinkodaros tikslais, ir gauti aiškų pasiūlymą suteikti teisę nemokamai nesutikti su tokiu atskleidimu ar naudojimu.

Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad duomenų subjektai žinotų apie b punkto pirmoje pastraipoje nurodytos teisės egzistavimą.“

Pagrįsdamas 14 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimą, skundo pateikėjas nurodė „29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės“ nuomonę („Nuomonė 7/2003 dėl viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo ir asmens duomenų apsaugos – pusiausvyros nustatymas“, priimta 2003 m. gruodžio 12 d.(2)). Nuomonė buvo pateikta dėl Komisijos pasiūlymo dėl direktyvos dėl viešojo sektoriaus dokumentų pakartotinio naudojimo (3). Šioje nuomonėje Duomenų apsaugos darbo grupė paminėjo Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkte numatytą teisę ir, nors konkrečiai nenagrinėjo šio klausimo, įvairiose nuomonės dalyse paminėjo tiesioginės rinkodaros klausimą.

Skundo pateikėjas taip pat nurodė Hamburgo administracinio teismo sprendimą (VG Hamburg – nuoroda 6 VG 3795/99), kuriame teismas priėmė skundo pateikėjui palankų sprendimą byloje prieš Hamburgo valstybę. Skundo pateikėjas apskundė Hamburgo valstybės sprendimą atmesti jo prašymą dėl „informacinio bloko“ („Auskunftssperre“), susijusio su jo asmens duomenimis viešajame registre. Skundo pateikėjas paprašė tokio informacijos bloko, kad būtų išvengta tiesioginės rinkodaros. Teismas nustatė, kad i) Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punktas taikomas tiesiogiai; ii) šis straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas Hamburgo valstybės teisės aktuose; ir iii) kad straipsnis apskritai turėtų būti taikomas skundo pateikėjo naudai. Hamburgo valstybė apskundė šį sprendimą.

2004 m. sausio 14 d. ir vasario 2 d. raštais Komisija informavo skundo pateikėją, kad iš Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkto negalima nustatyti atskiros teisės prieštarauti visoms viešosioms įstaigoms, įskaitant viešąjį registrą. Konkrečiai dėl tiesioginės rinkodaros Komisija informavo skundo pateikėją, kad 14 straipsnio 1 dalies b punktas susijęs tik su subjektu, kuris faktiškai ketina naudoti asmens duomenis tiesioginei rinkodarai. Prie šios kategorijos nepriskirtas viešasis registras, kuriame renkami ir tvarkomi atitinkami asmens duomenys.

Skunde Europos ombudsmenui skundo pateikėjas apibendrintai teigė, kad Komisijos atsakymas į jo skundą dėl pažeidimo buvo teisiškai klaidingas. Jis teigė, kad Komisija turėtų atnaujinti jo skundo dėl pažeidimo tyrimą.

PRAŠYMAS

Komisijos nuomonė

Skundas buvo perduotas Komisijai, kad ši pareikštų savo nuomonę.

Savo nuomonėje Komisija nurodė, kad savo sprendimą nutraukti bylą ji grindė šiais argumentais:

Iš tiesų Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punktu duomenų subjektams suteikiama teisė nesutikti, kad asmens duomenys būtų naudojami tiesioginės rinkodaros tikslais. Tačiau ši teisė nukreipta prieš duomenų valdytoją, t. y. subjektą, planuojantį naudoti duomenis tiesioginės rinkodaros tikslais.

Tiesa, Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkto formuluotė šiuo klausimu nėra visiškai aiški, ypač ją siejant su direktyvos 2 straipsnio b ir d punktais.

Tačiau aiškinant direktyvą taip pat reikėtų atsižvelgti į teisės aktų leidėjo ketinimą užtikrinti, kad 14 straipsnio 1 dalies b punktas būtų taikomas tik toms įstaigoms, kurios pačios ketina naudoti asmens duomenis savo tiesioginės rinkodaros tikslais.

Šis ketinimas aiškiai matyti iš 14 straipsnio 1 dalies b punkto, kuriame kalbama apie numatomą duomenų tvarkymą tiesioginės rinkodaros tikslais ir, be to, patikslinama, kad tokius duomenis perduodančios viešosios įstaigos pačios neplanuoja tvarkyti duomenų tiesioginės rinkodaros tikslais. Duomenys skelbiami laikantis viešųjų įstaigų teisinės prievolės atskleisti tokius duomenis (šiuo atveju Registracijos įstatymo 34 straipsnis).

Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punktą Vokietija į nacionalinę teisę perkėlė Federalinio duomenų apsaugos įstatymo 28 straipsnio 4 dalimi, kuria nevalstybinėms įstaigoms ir konkurencingoms viešosios teisės reglamentuojamoms įmonėms, taigi ir potencialiems reklamuotojams, draudžiama naudoti asmens duomenis, jei duomenų subjektas pateikia prieštaravimą.

Vis dėlto nei iš Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkto formuluotės, nei iš jo tikslo negalima daryti išvados apie prigimtinę teisę prieštarauti, kad viešosios įstaigos, pavyzdžiui, registravimo institucija, naudotų asmens duomenis.

29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės nuomonė 7/2003, kurią nurodė skundo pateikėjas, šio teisinio vertinimo nekeičia. Nors šioje nuomonėje buvo daroma nuoroda į Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnyje įtvirtintą teisę prieštarauti, tai buvo susiję su pačia tiesioginės rinkodaros įstaiga, o ne su viešąja įstaiga.

Tokiomis aplinkybėmis Komisija nematė priežasčių, dėl kurių turėtų persvarstyti savo poziciją.

Nuomonės pabaigoje Komisija nurodė, kad ji rengia dvišales derybas su valstybėmis narėmis ir nacionalinėmis duomenų apsaugos institucijomis, kad aptartų Duomenų apsaugos direktyvos įgyvendinimą. Komisija pareiškė svarstanti galimybę šiose derybose iškelti registracijos duomenų paskelbimo klausimą.

Skundo pateikėjo pastabos

Komisijos nuomonė buvo persiųsta pastabas pateikusiam skundo pateikėjui.

Savo pastabose skundo pateikėjas neatsiėmė savo skundo.

Tolesni tyrimai

Atidžiai apsvarstęs Komisijos nuomonę ir skundo pateikėjo pastabas, ombudsmenas nusprendė, kad būtų tikslinga konsultuotis su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu (EDAPP). Todėl 2005 m. birželio 7 d. ombudsmenas paprašė EDAPP pateikti pastabas dėl Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimo.

Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūno nuomonė

2005 m. birželio 20 d. EDAPP atsakė pateikdamas šias pastabas:

Direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta duomenų subjekto teisė nesutikti, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi tiesioginės rinkodaros tikslais. Skirtingai nuo 14 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos teisės prieštarauti dėl „įtikinamų teisėtų priežasčių, susijusių su jo konkrečia padėtimi“, kurią reikia papildomai įvertinti siekiant nustatyti, ar prieštaravimas yra pagrįstas, 14 straipsnio 1 dalies b punkte apibūdinta teisė prieštarauti yra absoliuti ta prasme, kad nereikia toliau derinti interesų.

Tačiau reikėtų pažymėti, kad 14 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos alternatyvios galimybės, susijusios su asmenų vykdoma jų asmens duomenų atskleidimo kontrole, iš kurių valstybės narės gali pasirinkti.

Pirmoji galimybė susijusi su duomenų subjekto teise paprašius nemokamai nesutikti, kad būtų tvarkomi su juo susiję asmens duomenys, kurie, kaip numato duomenų valdytojas, bus tvarkomi tiesioginės rinkodaros tikslais. Antruoju variantu užtikrinama teisė būti informuotam prieš tai, kai asmens duomenys pirmą kartą atskleidžiami trečiosioms šalims arba jų vardu naudojami tiesioginės rinkodaros tikslais, ir aiškiai suteikiama teisė nemokamai nesutikti su tokiu atskleidimu ar naudojimu.

Jei valstybė narė teikia pirmenybę pirmajai galimybei, ji turi imtis būtinų priemonių užtikrinti, kad duomenų subjektai žinotų apie toje galimybėje nurodytos teisės egzistavimą. Tai nurodyta 14 straipsnio 2 dalyje, kurioje daroma nuoroda į „b punkto pirmą pastraipą“. Šių nuostatų struktūra aiškiai matyti direktyvos tekste prancūzų kalba ir numanoma versijose anglų ir vokiečių kalbomis.

Neatrodo, kad 14 straipsnio 1 dalyje nurodytos galimybės būtų visiškai lygiavertės. Pirmoji galimybė skirta duomenų valdytojui ir pagal ją, atrodo, reikalaujama, kad pats duomenų valdytojas „ketintų“ tvarkyti duomenis tiesioginės rinkodaros tikslais. Pagal antrąją galimybę daugiausia dėmesio skiriama informacijos atskleidimui trečiosioms šalims arba naudojimui jų vardu tiesioginės rinkodaros tikslais. Tačiau iš tikrųjų šios dvi galimybės gali iš dalies sutapti, visų pirma tais atvejais, kai duomenų valdytojas duomenis tvarko siekdamas juos pateikti trečiosioms šalims tiesioginės rinkodaros tikslais.

Kad ir koks būtų scenarijus, atrodo aišku, kad 14 straipsnio 1 dalies b punktas taikomas tik tais atvejais, kai asmens duomenys turi būti tvarkomi „tiesioginės rinkodaros tikslais“. Kitaip tariant, joje nenumatyta bendra teisė prieštarauti duomenų perdavimui trečiosioms šalims, kai yra tik galimybė, kad asmens duomenys bus tvarkomi tiesioginės rinkodaros tikslais, kaip bus įprasta viešos prieigos prie viešojo sektoriaus bylose esančių duomenų atveju.

Nors nepanašu, kad Komisijos nuomonė visiškai atspindėtų 14 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo sritį, kaip nurodyta pirmiau, atlikus išsamesnę analizę šiuo klausimu tikriausiai nebūtų padarytos kitokios išvados.

Skundo pateikėjo pastabos

2005 m. liepos 27 d. skundo pateikėjas pateikė savo pastabas. Jis iš esmės laikėsi savo nuomonės ir pareiškė, kad, jei EDAPP aiškinimas būtų patvirtintas, klausimas turėtų būti perduotas nagrinėti Europos Parlamentui. Jis pridūrė, kad EDAPP nuomonė suformuluota atsargiai ar net neaiškiai ir kad EDAPP, atrodo, pripažįsta, jog yra neatitikimų tarp direktyvos ir praktikos (4).

OMBUDSMANO VEIKSMAI siekiant draugiško sprendimo

Kruopščiai apsvarstęs nuomones ir pastabas, ombudsmenas nebuvo patenkintas, kad Komisija tinkamai reagavo į skundo pateikėjo įtarimus ir reikalavimus. Todėl pagal Ombudsmeno statuto 3 straipsnio 5 dalį (5) ombudsmenas raštu kreipėsi į Komisijos pirmininką, kad šis pasiūlytų draugišką sprendimą, remdamasis šia skundo pateikėjo ir Komisijos ginčijamų klausimų analize:

Dėl draugiško sprendimo pasiūlymo motyvų
1 Įtarimas dėl klaidingo aiškinimo - Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo sritis

1.1 Skundo pateikėjas, Vokietijos pilietis, Europos Komisijai pateikė skundą dėl pažeidimo Nr. 2003/4734, SG 03 A/5938/2. Šis skundas dėl pažeidimo buvo susijęs su Hamburgo valstybės registracijos įstatymu (toliau – Registracijos įstatymas). Skundo pateikėjo teigimu, šiuo aktu buvo pažeista 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46 dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (6) (toliau – Duomenų apsaugos direktyva). Skundo pateikėjo teigimu, pagal Registracijos įstatymą Hamburgo valstybės turimus asmens duomenis buvo galima perduoti tretiesiems asmenims, duomenų subjektui apie tai neinformavus ir neturint galimybės nesutikti, net jei buvo aišku, kad šie tretieji asmenys ketina parduoti duomenis tiesioginės rinkodaros tikslais. Skundo pateikėjo nuomone, taip buvo pažeistas Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punktas. 2004 m. sausio 14 d. ir vasario 2 d. raštais Komisija informavo skundo pateikėją, kad iš Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkto negalima nustatyti atskiros teisės prieštarauti visoms viešosioms įstaigoms, įskaitant viešąjį registrą. Konkrečiai dėl tiesioginės rinkodaros Komisija informavo skundo pateikėją, kad 14 straipsnio 1 dalies b punktas susijęs tik su subjektu, kuris faktiškai ketina naudoti asmens duomenis tiesioginei rinkodarai. Prie šios kategorijos nepriskirtas viešasis registras, kuriame renkami ir tvarkomi atitinkami asmens duomenys. Skunde Europos ombudsmenui skundo pateikėjas teigė, kad Komisijos atsakymas į jo skundą dėl pažeidimo buvo teisiškai klaidingas. Jis teigė, kad Komisija turėtų atnaujinti jo skundo dėl pažeidimo tyrimą.

1.2 Savo nuomonėje Komisija laikėsi nuomonės, kurią jau buvo pateikusi skundo pateikėjui. Jis nurodė, kad Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkto formuluotė nėra visiškai aiški, ypač ją siejant su direktyvos 2 straipsnio b ir d punktais. Tačiau aiškinant direktyvą taip pat reikėtų atsižvelgti į teisės aktų leidėjo ketinimą užtikrinti, kad 14 straipsnio 1 dalies b punktas būtų taikomas tik toms įstaigoms, kurios pačios ketina naudoti asmens duomenis savo tiesioginės rinkodaros tikslais. Šis ketinimas aiškiai matyti iš 14 straipsnio 1 dalies b punkto, nes jame kalbama apie numatomą perdirbimą tiesioginės rinkodaros tikslais. (Tokius duomenis skelbiančios viešosios įstaigos pačios neplanuoja tvarkyti duomenų tiesioginės rinkodaros tikslais. Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punktą Vokietija į nacionalinę teisę perkėlė Federalinio duomenų apsaugos įstatymo 28 straipsnio 4 dalimi, kuria nevalstybinėms įstaigoms ir konkurencingoms viešosios teisės reglamentuojamoms įmonėms, taigi ir potencialiems reklamuotojams, draudžiama naudoti asmens duomenis, jei duomenų subjektas pateikia prieštaravimą. Vis dėlto nei iš Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkto formuluotės, nei iš jo tikslo negalima daryti išvados apie prigimtinę teisę prieštarauti, kad viešosios įstaigos, pavyzdžiui, registravimo institucija, naudotų asmens duomenis.

1.3 Savo pastabose dėl Komisijos nuomonės skundo pateikėjas laikėsi savo teiginio ir pretenzijų.

1.4 Atidžiai apsvarstęs Komisijos nuomonę ir skundo pateikėjo pastabas, ombudsmenas nusprendė, kad būtų tikslinga konsultuotis su EDAPP. Todėl 2005 m. birželio 7 d. ombudsmenas paprašė EDAPP pateikti pastabas dėl Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimo. Savo nuomonėje EDAPP visų pirma atkreipė dėmesį į šiuos dalykus:

Direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos alternatyvios galimybės, susijusios su asmenų vykdoma jų asmens duomenų atskleidimo kontrole, kurias valstybės narės gali pasirinkti. Pirmoji galimybė susijusi su duomenų subjekto teise paprašius nemokamai nesutikti, kad būtų tvarkomi su juo susiję asmens duomenys, kurie, kaip numato duomenų valdytojas, bus tvarkomi tiesioginės rinkodaros tikslais. Antruoju variantu užtikrinama teisė būti informuotam prieš tai, kai asmens duomenys pirmą kartą atskleidžiami trečiosioms šalims arba jų vardu naudojami tiesioginės rinkodaros tikslais, ir aiškiai suteikiama teisė nemokamai nesutikti su tokiu atskleidimu ar naudojimu. Jei valstybė narė teikia pirmenybę pirmajai galimybei, ji turi imtis būtinų priemonių užtikrinti, kad duomenų subjektai žinotų apie toje galimybėje nurodytos teisės egzistavimą. Tai nurodyta 14 straipsnio 2 dalyje, kurioje daroma nuoroda į „b punkto pirmą pastraipą“. Šių nuostatų struktūra aiškiai matoma direktyvos tekste prancūzų kalba ir labiau numanoma versijose anglų ir vokiečių kalbomis. Neatrodo, kad 14 straipsnio 1 dalyje nurodytos galimybės būtų visiškai lygiavertės. Pirmoji galimybė skirta duomenų valdytojui ir pagal ją, atrodo, reikalaujama, kad pats duomenų valdytojas „ketintų“ tvarkyti duomenis tiesioginės rinkodaros tikslais. Pagal antrąją galimybę daugiausia dėmesio skiriama informacijos atskleidimui trečiosioms šalims arba naudojimui jų vardu tiesioginės rinkodaros tikslais. Tačiau iš tikrųjų gali būti tam tikrų sutapimų, visų pirma tais atvejais, kai duomenų valdytojas tvarko duomenis siekdamas juos pateikti trečiosioms šalims tiesioginės rinkodaros tikslais. Kad ir koks būtų scenarijus, atrodo aišku, kad 14 straipsnio 1 dalies b punktas taikomas tik tais atvejais, kai asmens duomenys turi būti tvarkomi „tiesioginės rinkodaros tikslais“. Kitaip tariant, joje nenumatyta bendra teisė prieštarauti duomenų perdavimui trečiosioms šalims, kai yra tik galimybė, kad asmens duomenys bus tvarkomi tiesioginės rinkodaros tikslais, kaip bus įprasta viešos prieigos prie viešojo sektoriaus bylose esančių duomenų atveju.

1.5 Savo nuomonėje Komisija iš esmės paaiškino mananti, kad 14 straipsnio 1 dalies b punktas taikomas tik toms įstaigoms, kurios pačios ketina naudoti asmens duomenis savo tiesioginės rinkodaros tikslais. Be to, Komisija manė, kad tokios įstaigos gali būti tik ne viešosios įstaigos arba konkurencingos viešosios teisės reglamentuojamos įmonės (7). Savo nuomonėje EDAPP nurodė, kad 14 straipsnio 1 dalies b punktas taip pat gali būti taikomas tais atvejais, kai duomenų valdytojas tvarko duomenis siekdamas juos pateikti trečiosioms šalims tiesioginės rinkodaros tikslais. Tačiau EDAPP padarė išvadą, kad 14 straipsnio 1 dalies b punkte nenumatyta bendra teisė nesutikti su duomenų perdavimu trečiosioms šalims, kai yra tik galimybė, kad asmens duomenys bus tvarkomi tiesioginės rinkodaros tikslais, kaip bus įprasta viešos prieigos prie viešojo sektoriaus bylose esančių duomenų atveju.

1.6 Ombudsmenas pažymėjo, kad pagal Duomenų apsaugos direktyvos 2 straipsnio b punktą "asmens duomenų tvarkymas"- tai bet kokia su asmens duomenimis atliekama operacija ar operacijų seka [...](8). Be to, direktyvos 2 straipsnio d punkte nustatyta, kad „duomenų valdytojas“ – tai fizinis ar juridinis asmuo, valdžios institucija, agentūra ar bet kuri kita įstaiga, kuris vienas ar drauge su kitais nustato asmens duomenų tvarkymo tikslus ir priemones“. „Perdirbimas“ ir „duomenų valdytojas“, kaip nurodyta direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkte, negali būti aiškinami siauriau. Komisijos nuomonė, kad 14 straipsnio 1 dalies b punktas taikomas tik toms įstaigoms, kurios pačios ketina naudoti asmens duomenis savo tiesioginės rinkodaros tikslais, vis dėlto reiškia siauresnį sąvokos „duomenų tvarkymas“ aiškinimą, nes ji neapima, inter alia, tokių duomenų tvarkymo veiksmų kaip „atskleidimas perduodant, platinant ar kitu būdu sudarant galimybę jais naudotis“(2 straipsnio b punktas). Be to, atrodo, kad pagal Komisijos aiškinimą 14 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytas „duomenų valdytojas“ netaikomas valdžios institucijoms ir įstaigoms, kurios nėra „konkurencingos viešosios teisės reglamentuojamos įmonės“ (žr. 1.5 punkto pastabas), nepaisant to, kad direktyvos 2 straipsnio d punkte aiškiai nurodyta „valdžios institucija“, ir nepaisant to, kad 14 straipsnio 1 dalies b punkto tekste toks skirtumas nedaromas.

1.7 Savo nuomonėje Komisija nurodė, kad pirmiau minėtas jos aiškinimas atspindi "teisės aktų leidėjo ketinimus". Tačiau Komisija šiuo klausimu nepateikė jokios konkrečios informacijos.

1.8 Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, ombudsmenas nusprendė, kad Komisija nepateikė pagrįstų ir įtikinamų argumentų dėl 14 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimo, kuriais remdamasi ji nusprendė, kad ši nuostata negali būti taikoma skundo pateikėjo nurodytoms aplinkybėms, ir dėl kurių ji turėjo atsakyti taip, kaip ji tai padarė. Ombudsmenas nustatė, kad tai gali būti netinkamo administravimo atvejis, todėl toliau pateikė pasiūlymą dėl draugiško sprendimo.

Pasiūlymas dėl draugiško sprendimo

Ombudsmenas pasiūlė Komisijai apsvarstyti galimybę iš naujo išnagrinėti savo atsakymą skundo pateikėjui ir atnaujinti skundo pateikėjo skunde dėl pažeidimo iškeltų klausimų tyrimą.

Europos Komisijos atsakymas dėl Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkto
aiškinimo

Komisija nusprendė iš naujo teisiškai išnagrinėti atvejį ir savo pačios pateiktą Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimą, atsižvelgdama į skundo pateikėjo ir ombudsmeno argumentus, pateiktus jo pasiūlyme dėl draugiško sprendimo.

Direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta teisė nesutikti, kad asmens duomenys būtų naudojami tiesioginės rinkodaros tikslais, yra papildoma subjektyvi duomenų subjekto teisė be jokių apribojimų ar papildomų sąlygų. Ši teisė nukreipta prieš duomenų valdytoją tiek viešajame, tiek privačiajame sektoriuje, nes abiem atvejais taikomos Duomenų apsaugos direktyvos nuostatos. Komisija jokiu būdu neapribojo jos taikymo srities nevalstybinėmis įstaigomis ar konkurencingomis viešosios teisės reglamentuojamomis įmonėmis, kurioms taikoma Vokietijos federalinio duomenų apsaugos įstatymo 28 straipsnio 4 dalis.

Todėl valstybės narės turi užtikrinti, kad 14 straipsnio 1 dalies b punktas visų pirma būtų taikomas tiems duomenų valdytojams, kurie patys ketina naudoti asmens duomenis savo tiesioginės rinkodaros tikslais. Šį aiškinimą patvirtina teksto redakcija vokiečių kalba („gegen eine vom für die Verarbeitung Verantwortlichen beabsichtigte Verarbeitung“).

Tačiau, kaip Komisija jau pažymėjo savo 2004 m. lapkričio 17 d. atsakyme, Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkto formuluotė šiuo atžvilgiu nėra visiškai nedviprasmiška, ypač ją siejant su 2 straipsnio b punktu (apibrėžtis „duomenų tvarkymas“) ir d punktu (apibrėžtis „duomenų valdytojas“). Komisija peržiūrėjo versijas anglų ir prancūzų kalbomis („kurių tikisi duomenų valdytojas“; „au traitement des données à caractère personnel la concernant envisagé par le responsable du traitement“ir mano, kad šios kalbinės versijos taip pat galėtų būti aiškinamos kaip orientuotos ne tik į duomenų valdytojo ketinimą, bet ir į konkrečias žinias apie duomenų tvarkymo operaciją tiesioginės rinkodaros tikslais. Šie tikslai gali būti duomenų valdytojo arba trečiosios šalies tikslai.

Struktūrinio dialogo su valstybėmis narėmis ir Vokietijos teisės aktais rezultatai

Teisinė aplinka Europos bendrijoje ir Vokietijoje nėra vienoda:

a) Europos bendrijoje struktūrinio dialogo su valstybėmis narėmis dėl direktyvos įgyvendinimo, kurį vykdė Laisvės, saugumo ir teisingumo generalinio direktorato Duomenų apsaugos skyrius, rezultatai rodo, kad dauguma valstybių narių Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punktą aiškino plačiai, suteikdamos bendrą teisę nesutikti su visomis duomenų tvarkymo operacijomis tiesioginės rinkodaros tikslais. Todėl Komisija ketina remtis šia neseniai surinkta informacija ir kartu su valstybėmis narėmis spręs šiek tiek platesnio Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimo klausimą. Tikimasi, kad bus patobulinti nacionalinės teisės aktai, užtikrinant tinkamą bendrosios teisės nesutikti su visomis duomenų tvarkymo operacijomis tiesioginės rinkodaros tikslais įgyvendinimą ir taip suteikiant naudos valstybių narių piliečiams.

b) Kai kurios Vokietijos žemės užtikrina teisę prieštarauti tiesioginės rinkodaros tikslais konkrečiu atveju, kai abonentų knygų leidėjai (privačios bendrovės) prašo registro biurų pateikti asmens duomenis. Tuo tarpu, pakeitus Vokietijos federalinį pagrindų registracijos įstatymą, Hamburgo įstatymu nustatoma bendra asmenų teisė prieštarauti privačių asmenų internetu pateiktiems informacijos prašymams.

Tolesni veiksmai, kurių turi imtis Komisija

Pripažindama, kad gali prireikti šiek tiek platesnio Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimo, Komisija ketina platesnio aiškinimo klausimą spręsti su valstybėmis narėmis. Atsižvelgdama į tai, Komisija taip pat nagrinės konkretų Hamburgo teisės aktų atvejį. Skundo pateikėjas bus atitinkamai informuotas.

Skundo pateikėjo pastabos

Skundo pateikėjas palankiai įvertino Komisijos atsakymą į ombudsmeno draugiško sprendimo pasiūlymą, kuris, jo nuomone, buvo sėkmingas. Jis padėkojo ombudsmenui už bylos nagrinėjimą.

SPRENDIMĄ

1 Teiginys dėl klaidingo aiškinimo - Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo sritis

1.1 Skundo pateikėjas, Vokietijos pilietis, pateikė Europos Komisijai skundą dėl pažeidimo. Skundas dėl pažeidimo buvo susijęs su Hamburgo valstybės registracijos įstatymu (toliau – Registracijos įstatymas). Skundo pateikėjo teigimu, šiuo aktu buvo pažeista 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46 dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (9) (toliau – Duomenų apsaugos direktyva).

Skundo pateikėjo teigimu, pagal Registracijos įstatymą Hamburgo valstybės turimus asmens duomenis buvo galima perduoti tretiesiems asmenims, duomenų subjektui apie tai neinformavus ir neturint galimybės nesutikti, net jei buvo aišku, kad šie tretieji asmenys ketina parduoti duomenis tiesioginės rinkodaros tikslais. Skundo pateikėjo nuomone, taip buvo pažeistas Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punktas(10).

2004 m. sausio 14 d. ir vasario 2 d. raštais Komisija informavo skundo pateikėją, kad iš Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkto negalima nustatyti atskiros teisės prieštarauti visoms viešosioms įstaigoms, įskaitant viešąjį registrą.

Konkrečiai dėl tiesioginės rinkodaros Komisija informavo skundo pateikėją, kad 14 straipsnio 1 dalies b punktas susijęs tik su subjektu, kuris faktiškai ketina naudoti asmens duomenis tiesioginei rinkodarai. Prie šios kategorijos nepriskirtas viešasis registras, kuriame renkami ir tvarkomi atitinkami asmens duomenys.

Skunde Europos ombudsmenui skundo pateikėjas teigė, kad Komisijos atsakymas į jo skundą dėl pažeidimo buvo teisiškai klaidingas. Jis teigė, kad Komisija turėtų atnaujinti jo skundo dėl pažeidimo tyrimą.

1.2 Savo nuomonėje Komisija laikėsi nuomonės, kurią jau buvo pateikusi skundo pateikėjui. Jis nurodė, kad Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkto formuluotė nėra visiškai aiški, ypač ją siejant su direktyvos 2 straipsnio b ir d punktais. Tačiau aiškinant direktyvą taip pat reikėtų atsižvelgti į teisės aktų leidėjo ketinimą užtikrinti, kad 14 straipsnio 1 dalies b punktas būtų taikomas tik toms įstaigoms, kurios pačios ketina naudoti asmens duomenis savo tiesioginės rinkodaros tikslais. Šis ketinimas aiškiai matyti iš 14 straipsnio 1 dalies b punkto, kai kalbama apie numatomą perdirbimą tiesioginės rinkodaros tikslais. (Tokius duomenis skelbiančios viešosios įstaigos pačios neplanuoja tvarkyti duomenų tiesioginės rinkodaros tikslais. Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punktą Vokietija į nacionalinę teisę perkėlė Federalinio duomenų apsaugos įstatymo 28 straipsnio 4 dalimi, kuria nevalstybinėms įstaigoms ir konkurencingoms viešosios teisės reglamentuojamoms įmonėms, taigi ir potencialiems reklamuotojams, draudžiama naudoti asmens duomenis, jei duomenų subjektas pateikia prieštaravimą. Vis dėlto nei iš Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkto formuluotės, nei iš jo tikslo negalima daryti išvados apie prigimtinę teisę prieštarauti, kad viešosios įstaigos, pavyzdžiui, registravimo institucija, naudotų tokius asmens duomenis.

1.3 Savo pastabose dėl Komisijos nuomonės skundo pateikėjas laikėsi savo teiginio ir pretenzijų. 2005 m. birželio 7 d. ombudsmenas paprašė Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūno (EDAPP) pateikti savo nuomonę šiuo klausimu, kuri buvo nusiųsta ombudsmenui 2005 m. birželio 29 d.

1.4 2005 m. gruodžio 13 d. ombudsmenas pateikė draugiško sprendimo pasiūlymą. Savo laiške Komisijai ombudsmenas pažymėjo, kad pagal Duomenų apsaugos direktyvos 2 straipsnio b punktą „asmens duomenų tvarkymas“– tai bet kokia su asmens duomenimis atliekama operacija ar operacijų seka [...]“(11). Be to, direktyvos 2 straipsnio d punkte nustatyta, kad „duomenų valdytojas“ – tai fizinis ar juridinis asmuo, valdžios institucija, agentūra ar bet kuri kita įstaiga, kuris vienas ar drauge su kitais nustato asmens duomenų tvarkymo tikslus ir priemones“. „Perdirbimas“ ir „duomenų valdytojas“, kaip nurodyta direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkte, negali būti aiškinami siauriau.

Komisijos nuomonė, kad 14 straipsnio 1 dalies b punktas taikomas tik toms įstaigoms, kurios pačios ketina naudoti asmens duomenis savo tiesioginės rinkodaros tikslais, vis dėlto reiškia siauresnį sąvokos „duomenų tvarkymas“ aiškinimą, nes ji neapima, inter alia, tokių duomenų tvarkymo veiksmų kaip „atskleidimas perduodant, platinant ar kitu būdu sudarant galimybę jais naudotis“(2 straipsnio b punktas). Be to, atrodo, kad pagal Komisijos aiškinimą 14 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytas „duomenų valdytojas“ netaikomas valdžios institucijoms ir įstaigoms, kurios nėra „konkurencingos viešosios teisės reglamentuojamos įmonės“, nepaisant to, kad direktyvos 2 straipsnio d punkte daroma aiški nuoroda į „valdžios instituciją“, ir nepaisant to, kad 14 straipsnio 1 dalies b punkto tekste toks skirtumas nedaromas.

1.5 Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, ombudsmenas nusprendė, kad Komisija nepateikė pagrįstų ir įtikinamų argumentų dėl 14 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimo, kuriais remdamasi ji nusprendė, kad ši nuostata negali būti taikoma skundo pateikėjo nurodytoms aplinkybėms, ir dėl kurių ji turėjo atsakyti taip, kaip ji tai padarė.

Ombudsmenas nustatė, kad tai gali būti netinkamo administravimo atvejis, todėl pateikė draugiško sprendimo pasiūlymą, pagal kurį Komisija galėtų apsvarstyti galimybę iš naujo išnagrinėti savo atsakymą skundo pateikėjui ir apsvarstyti galimybę atnaujinti skundo pateikėjo skunde dėl pažeidimo iškeltų klausimų tyrimą.

1.6 Atsakydama į ombudsmeno pasiūlymą dėl draugiško sprendimo, Komisija pateikė atnaujintą teisinę analizę, kurią ji atliko atsižvelgdama į argumentus, pateiktus ombudsmeno pasiūlyme dėl draugiško sprendimo. Komisija, inter alia, pažymėjo, kad ji peržiūrėjo direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkto redakcijas anglų ir prancūzų kalbomis („kurias duomenų valdytojas numato“; „au traitement des données à caractère personnel la concernant envisagé par le responsable du traitement“ir mano, kad šios kalbinės versijos taip pat galėtų būti aiškinamos kaip orientuotos ne tik į duomenų valdytojo ketinimą, bet ir į konkrečias žinias apie duomenų tvarkymo operaciją tiesioginės rinkodaros tikslais. Šie tikslai gali būti duomenų valdytojo arba trečiosios šalies tikslai.

Taigi Komisija pripažino, kad gali reikėti plačiau aiškinti Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punktą. Taigi būtų sprendžiamas klausimas dėl platesnio Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimo kartu su valstybėmis narėmis. Atsižvelgdama į tai, Komisija taip pat nagrinėtų konkretų Hamburgo teisės aktų atvejį. Komisija įsipareigojo tinkamai informuoti skundo pateikėją.

1.7 Savo pastabose skundo pateikėjas palankiai įvertino Komisijos atsakymą į draugiško sprendimo pasiūlymą, kuris, jo nuomone, buvo sėkmingas, ir padėkojo ombudsmenui už tai, kad nagrinėjo šį atvejį.

Išvada

Atsižvelgiant į ombudsmeno iniciatyvą, atrodo, kad buvo pasiektas draugiškas sprendimas dėl skundo. Todėl ombudsmenas užbaigia bylą.

Apie šį sprendimą taip pat bus pranešta Komisijos pirmininkui.

Ombudsmeno sprendimo kopija taip pat bus nusiųsta susipažinti Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnui.

Nuoširdžiai Jūsų,

 

P. Nikiforos DIAMANDOUROS

---

(1) Oficialusis leidinys 1995 L 281, p. 31.

(2) http://europa.eu.int/comm/internal_market/privacy/workingroup/wp2005/wpdocs05_en.htm

(3) Priėmus pasiūlymą buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/98/EB dėl viešojo sektoriaus dokumentų pakartotinio naudojimo, OL L 345, 2003, p. 90.

(4) Skundo pateikėjas nurodė šią EDAPP nuomonės dalį:

„Atrodo, kad 14 straipsnio 1 dalyje nurodytos galimybės nėra visiškai lygiavertės. Pirmasis variantas skirtas duomenų valdytojui ir, atrodo, reikalauja, kad jis pats ketintų tvarkyti duomenis tiesioginės rinkodaros tikslais. Pagal antrąją galimybę daugiausia dėmesio skiriama informacijos atskleidimui trečiosioms šalims arba naudojimui jų vardu tiesioginės rinkodaros tikslais. Tačiau iš tikrųjų gali būti tam tikrų sutapimų, ypač tais atvejais, kai duomenų valdytojas tvarko duomenis siekdamas suteikti galimybę jais naudotis trečiosioms šalims tiesioginės rinkodaros tikslais.“

(5) 1994 m. kovo 9 d. Europos Parlamento sprendimas 94/262 dėl ombudsmeno pareigų atlikimą reglamentuojančių nuostatų ir bendrųjų sąlygų, OL L 113, 1994, p. 15.

(6) Oficialusis leidinys 1995 L 281, p. 31.

(7) Komisija savo nuomonėje nurodė, kad „Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punktą Vokietija į nacionalinę teisę perkėlė Federalinio duomenų apsaugos įstatymo 28 straipsnio 4 dalimi, kuria nevalstybinėms įstaigoms ir konkurencingoms viešosios teisės reglamentuojamoms įmonėms, taigi ir potencialiems reklamuotojams, draudžiama naudoti asmens duomenis, jei duomenų subjektas pateikia prieštaravimą“, ir kad „negalima daryti išvados apie prigimtinę teisę prieštarauti viešosioms įstaigoms, pvz., registravimo institucijai, nei iš Duomenų apsaugos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkto formuluotės, nei iš jo tikslo“.

(8) Duomenų apsaugos direktyvos 2 straipsnio b punkte „asmens duomenų tvarkymas“ apibrėžiamas kaip „bet kokia automatizuotomis arba neautomatizuotomis priemonėmis su asmens duomenimis atliekama operacija ar operacijų seka, kaip antai rinkimas, įrašymas, rūšiavimas, saugojimas, adaptavimas ar keitimas, išgava, susipažinimas, naudojimas, atskleidimas persiunčiant, platinant ar kitu būdu sudarant galimybę jais naudotis, taip pat sugretinimas ar sujungimas su kitais duomenimis, blokavimas, ištrynimas ar sunaikinimas“.

(9) Oficialusis leidinys 1995 L 281, p. 31.

(10) "Duomenų subjekto teisė nesutikti

Valstybės narės suteikia duomenų subjektui teisę:

a) bent 7 straipsnio e ir f punktuose nurodytais atvejais bet kuriuo metu dėl įtikinamų teisėtų priežasčių, susijusių su jo konkrečia padėtimi, prieštarauti su juo susijusių duomenų tvarkymui, išskyrus atvejus, kai nacionalinės teisės aktuose numatyta kitaip. Kai yra pagrįstas prieštaravimas, duomenų valdytojo inicijuotas duomenų tvarkymas nebegali būti susijęs su tais duomenimis;

b) paprašius nemokamai nesutikti, kad būtų tvarkomi su juo susiję asmens duomenys, kurie, kaip numato duomenų valdytojas, bus tvarkomi tiesioginės rinkodaros tikslais, arba būti informuotam prieš pirmą kartą atskleidžiant asmens duomenis trečiosioms šalims arba juos naudojant jų vardu tiesioginės rinkodaros tikslais, ir gauti aiškų pasiūlymą suteikti teisę nemokamai nesutikti su tokiu atskleidimu ar naudojimu.

Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad duomenų subjektai žinotų apie b punkto pirmoje pastraipoje nurodytos teisės egzistavimą.“

(11) Duomenų apsaugos direktyvos 2 straipsnio b punkte "asmens duomenų tvarkymas"apibrėžiamas kaip "bet kokia automatizuotomis arba neautomatizuotomis priemonėmis su asmens duomenimis atliekama operacija ar operacijų seka, kaip antai rinkimas, įrašymas, rūšiavimas, saugojimas, adaptavimas ar keitimas, išgava, susipažinimas, naudojimas, atskleidimas persiunčiant, platinant ar kitu būdu sudarant galimybę jais naudotis, taip pat sugretinimas ar sujungimas su kitais duomenimis, blokavimas, ištrynimas ar sunaikinimas".