Skundo aplinkybės

1. ES teisėje ^[1] nustatyta, kad už medicinos specialistų rengimą turi būti tinkamai atlyginama. Galutinis terminas, iki kurio valstybės narės turėjo perkelti minėtą direktyvą į nacionalinę teisę, buvo 1982 m. gruodžio 31 d.

2. Skundo pateikėjas, Italijos gydytojas, 1982–1985 m. dalyvavo medicinos specialistų mokymuose, tačiau negavo jokio atlyginimo. 2013 m. jis kreipėsi į Italijos teismą su ieškiniu, reikalaudamas kompensacijos už darbo užmokesčio nebuvimą, tačiau 2018 m. teismas paskelbė, kad ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs.

3. 2019 m. sausio mėn. skundo pateikėjas pateikė skundą Europos Komisijai, prašydamas imtis veiksmų prieš Italiją dėl ES teisės pažeidimo ^[2]. Jis teigė, kad Italija neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę visų gydytojų, kurie patenka į jos taikymo sritį, atžvilgiu. Skundo pateikėjas teigė, kad Italijos įstatyminiu dekretu Nr. 257/1991 ^[3] direktyva buvo perkelta į nacionalinę teisę nuo 1992 m., tačiau jis netaikomas gydytojams, kurie 1982–1991 m. studijavo medicinoje. 1999 m. spalio mėn. Italija priėmė Įstatymą Nr. 370/99 ^[4], kuris taikomas tik gydytojams, kurie 1982–1991 m. lankė medicinos studijas ir turėjo teisę į teismo nustatytą darbo užmokestį. Taigi Italija niekada neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę, kad ji būtų taikoma visiems gydytojams, kurie 1982–1991 m. dalyvavo specializuotuose mokymuose. Skundo pateikėjas taip pat teigė, kad Italijos teismai nesilaikė ES Teisingumo Teismo Pantuso ^[5] byloje nustatytų principų.

4. 2019 m. balandžio mėn. Komisija atsakė skundo pateikėjui, kad baigs nagrinėti jo bylą. Komisija laikėsi nuomonės, kad nors Italija laiku neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę, galiausiai ji tai padarė. Komisija paragino skundo pateikėją pateikti pastabų. Išnagrinėjusi skundo pateikėjo pastabas, Komisija patvirtino savo pradinį vertinimą ir 2019 m. rugsėjo mėn. baigė nagrinėti bylą. 2020 m. spalio mėn. skundo pateikėjas dar kartą susisiekė su Komisija šiuo klausimu. Komisija atsakė 2020 m. sausio mėn., palikdama galioti savo pirminį vertinimą.

5. Nepatenkintas Komisijos atsakymu, 2020 m. rugpjūčio mėn. skundo pateikėjas kreipėsi į ombudsmeną.

Tyrimas

6. Ombudsmenė pradėjo tyrimą dėl to, ar Komisija atsižvelgė į visus svarbius skunde dėl pažeidimo nurodytus aspektus.

7. Atlikdama tyrimą ombudsmenė paprašė Komisijos išsamiau išnagrinėti skundo pateikėjo argumentus. Ombudsmenė taip pat gavo skundo pateikėjo pastabas dėl Komisijos atsakymo.

Ombudsmenui pateikti argumentai

Skundo pateikėjo argumentai

8. Skundo pateikėjo nuomone, Komisija padarė klaidingą išvadą, kad Italija visiškai perkėlė direktyvą į nacionalinę teisę. Skundo pateikėjas laikėsi nuomonės, kad Komisija nepakankamai pagrindė savo poziciją ir neatsižvelgė į visus jo iškeltus klausimus. Skundo pateikėjas teigė, kad, remiantis Pantuso byla, teisė į atlygį už 1982–1990 m. laikotarpį tiesiogiai kyla iš direktyvos ir jai netaikomas joks senaties terminas. Vis dėlto keli Italijos teismai (įskaitant tą, kuris atmetė jo ieškinį dėl žalos atlyginimo) paskelbė, kad ieškiniams dėl žalos atlyginimo taikomas senaties terminas. Be to, nacionalinė teismų praktika šiuo klausimu yra nenuosekli, nes kai kurie Italijos teismai neseniai pripažino teisę į kompensaciją už prarastas pajamas gydytojams, kurie iki 1991 m. lankė Pantuso medicinines studijas ^[6], nepaskelbdami ieškinio senaties termino.

9. Skundo pateikėjas taip pat teigė, kad senaties termino pradžios data, t. y. Įstatymo Nr. 370/99 įsigaliojimo data, yra savavališka. Ši data pagrįsta klaidinga prielaida, kad Italija nepriims jokių kitų teisės aktų šiuo klausimu, nors teisės akto projektas buvo pasiūlytas po 1999 m. Dėl senaties termino pradžios asmenims taip pat pernelyg sunku pasinaudoti savo teisėmis ^[7].

10. Skundo pateikėjas teigė, kad pagal ES sutartimis ^[8] jam suteiktus įgaliojimus Komisija turi užtikrinti, kad nacionaliniai teismai įgyvendintų direktyvą taip, kad ji derėtų su jos formuluote, loginiu pagrindu ir tikslu. Komisija turi teisę pripažinti nacionalinius teismus atsakingais už tai, kad valstybė narė nesilaikė savo įsipareigojimų pagal Sutartį ^[9].

Komisijos argumentai

11. Komisija nurodė, kad Italija Direktyvą į nacionalinę teisę perkėlė įstatyminiu dekretu Nr. 257/1991. Italija priėmė Įstatymą Nr. 370/99, kuriuo siekiama ištaisyti specialistų rengimo gydytojų, kurie 1983–1991 m. negavo atlyginimo, padėtį. Įstatymu Nr. 370/99 nediskriminuojamos skirtingos gydytojų kategorijos, nes juo nustatomas teisinis pagrindas tiems, kurie dar neprašė atlyginimo per dešimt metų.

12. Komisija laikėsi nuomonės, kad dešimties metų senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo Įstatymo Nr. 370/99 įsigaliojimo dienos, yra pagrįstas. Visiškas direktyvos įgyvendinimas nepriklauso nuo to, ar buvo atlyginta visa žala, padaryta dėl vėlyvo jos įgyvendinimo, kaip siūlė skundo pateikėjas. Nacionaliniai teismai, remdamiesi nacionalinėmis procesinėmis taisyklėmis, turi nustatyti tokių kompensavimo sistemų senaties terminą ^[10].

13. Komisija taip pat teigė, kad jai nepriklauso prižiūrėti, kaip nacionalinės valdžios institucijos ir teismai nagrinėja atskiras bylas. Nacionalinėje teisinėje sistemoje turėtų būti nagrinėjami nenuoseklaus teisės taikymo klausimai, pavyzdžiui, vienas kitam prieštaraujantys sprendimai.

Ombudsmeno vertinimas

14. Komisija turi užtikrinti, kad ES valstybės narės veiksmingai įgyvendintų ES teisę. Ombudsmenas neturi įgaliojimų nagrinėti, ar valstybė narė laikosi ES teisės. Jei skundo pateikėjas yra nepatenkintas tuo, kaip Komisija nagrinėjo skundą dėl pažeidimo prieš ES valstybę narę, ombudsmeno vaidmuo yra ribotas. Ombudsmenas gali užtikrinti, kad Komisija, atsakydama į skundą dėl pažeidimo, laikytųsi gero administravimo principo, tinkamai spręsdama skundo pateikėjo iškeltas problemas ir suteikdama skundo pateikėjui galimybę pateikti pastabų dėl Komisijos pozicijos. Ombudsmeno vaidmuo taip pat yra užtikrinti, kad Komisija aiškiai ir pagrįstai išdėstytų savo poziciją šiuo klausimu. Ombudsmenas abejoja Komisijos pozicija tik tuo atveju, jei yra akivaizdžios vertinimo klaidos požymių.

15. Atlikdama tyrimą Komisija pateikė papildomos informacijos ir paaiškinimų, kuriais tinkamai paaiškinama jos pozicija dėl skundo dėl pažeidimo. Komisijos pozicija yra aiški ir neperžengia protingo teisinio aiškinimo ribų. ES teismų praktikoje nustatyta, kad kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje turi būti nustatytos procesinės taisyklės, pavyzdžiui, senaties terminai, su sąlyga, kad, pirma, taisyklė nėra mažiau palanki nei ta, kuri taikoma panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams, ir, antra, dėl jos naudojimasis ES teisėje nustatytomis teisėmis netampa praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas ^[11]. Tuo remdamasis ir atidžiai išnagrinėjęs skundo pateikėjo argumentus šiuo klausimu, ombudsmenas mano, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, susijusios su senaties terminu, per kurį galima prašyti atlyginimo už 1983–1991 m. laikotarpį.

16. Atsižvelgdamas į tai, ombudsmenas daro išvadą, kad šiuo atveju Komisija nevykdė netinkamo administravimo.

Išvada

Remdamasis tyrimu, ombudsmenas užbaigia šią bylą ir padaro tokią išvadą ^[12]:

Šiuo atveju Europos Komisija nevykdė netinkamo administravimo.

Skundo pateikėjas ir Komisija bus informuoti apie šį sprendimą.

Tina Nilsson
Bylų nagrinėjimo skyriaus vadovė

Strasbūras, 2021 m. rugsėjo 29 d.

[1] 1982 m. sausio 26 d. Tarybos direktyva 82/76/EEB, iš dalies keičianti Direktyvą 75/362/EEB dėl medicinos diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialią kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų abipusio pripažinimo, įskaitant priemones, padedančias veiksmingai naudotis įsisteigimo teise ir laisve teikti paslaugas, ir Direktyvą 75/363/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su gydytojų veikla, nuostatų derinimo, kurią galima rasti adresu https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=CELEX%3A31982L0076&qid=1625736079569

[2] Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnis, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=CELEX:12016E258

[3] Decreto legislativo 8 agosto 1991, n. 257, Attuazione della direttiva n. 82/76/CEE del Consiglio del 26 gennaio 1982, recante modifica di precedenti direttive in tema di formazione dei medici specialisti, a norma dell'art. 6 della legge 29 dicembre 1990, n. 428 (Legge comunitaria 1990).

[4] Legge 19 ottobre 1999, n. 370, disposizioni in materia di università e di ricerca scientifica e tecnologica.

[5] 2018 m. sausio 24 d. Teismo sprendimas Pantuso, sujungtos bylos C-616/16 ir C-616/17, 51 punktas, skelbiamas adresu http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=198724&pageIndex=0&doclang=EN&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=17918402

[6] Tribunale civile di Palermo, byla 2741/2018. Tribunale di Genova, 2020 m. vasario 11 d., Nr. 353

[7] 2009 m. kovo 24 d. Teismo sprendimas Danske Slagterier, byla 445/06, 32 punktas, skelbiamas adresu https://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=77796&pageIndex=0&doclang=EN&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1110949

[8] SESV 17 straipsnis.

[9] 2003 m. gruodžio 9 d. Teismo sprendimas Komisija prieš Italiją, byla C-129/00, 29 punktas https://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=48783&pageIndex=0&doclang=EN&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1369263

[10] Byla 445/06, Danske Slagterier, 31 punktas.

[11] Žr. 2010 m. balandžio 15 d. Teismo sprendimo Friedrich G. Barth prieš Bundesministerium für Wissenschaft und Forschung, C-542/08, 16 ir 17 punktus, kuriuos galima rasti adresu https://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=81361&pageIndex=0&doclang=en&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=6777411

[12] Šis skundas buvo nagrinėjamas taikant deleguotąjį bylų nagrinėjimą pagal Europos ombudsmeno sprendimo, kuriuo priimamos įgyvendinimo nuostatos, 11 straipsnį.