Skundo aplinkybės

1. ES teisėje ^[1] numatyta, kad už medicinos specialistų rengimą turi būti tinkamai atlyginama. Valstybės narės turėjo perkelti minėtą direktyvą į nacionalinę teisę iki 1982 m. gruodžio 31 d.

2. Skundo pateikėjas, Italijos gydytojas, 1982–1985 m. dalyvavo medicinos specialistų mokymuose, tačiau negavo jokio atlyginimo. 2013 m. jis Italijos teisme pareiškė ieškinį dėl kompensacijos už darbo užmokesčio nebuvimą, tačiau 2018 m. teismas paskelbė, kad suėjo ieškinio senaties terminas.

3. 2019 m. sausio mėn. skundo pateikėjas pateikė skundą Europos Komisijai, prašydamas imtis veiksmų prieš Italiją dėl ES teisės pažeidimo ^[2]. Jis teigė, kad Italija neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę visų į jos taikymo sritį patenkančių gydytojų atžvilgiu. Skundo pateikėjas teigė, kad Italijos įstatyminiu dekretu Nr. 257/1991 ^[3] direktyva perkelta į nacionalinę teisę nuo 1992 m., tačiau jis netaikomas gydytojams, kurie 1982–1991 m. mokėsi medicinos. 1999 m. spalio mėn. Italija priėmė Įstatymą Nr. 370/99 ^[4], kuris taikomas tik gydytojams, 1982–1991 m. baigusiems medicinos studijas ir turintiems teismo nustatytą teisę į atlyginimą. Taigi Italija niekada neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę, kad ji būtų taikoma visiems gydytojams, kurie 1982–1991 m. lankė specializuotus kursus. Skundo pateikėjas taip pat teigė, kad Italijos teismai nesilaikė ES Teisingumo Teismo byloje Pantuso ^[5] nustatytų principų.

4. 2019 m. balandžio mėn. Komisija atsakė skundo pateikėjui, kad užbaigs jo bylą. Komisija laikėsi nuomonės, kad nors Italija laiku neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę, ji galiausiai tai padarė. Komisija paragino skundo pateikėją pateikti pastabų. Išanalizavusi skundo pateikėjo pastabas, Komisija patvirtino savo pradinį vertinimą ir 2019 m. rugsėjo mėn. nutraukė bylą. 2020 m. spalio mėn. skundo pateikėjas vėl kreipėsi į Komisiją šiuo klausimu. 2020 m. sausio mėn. Komisija pateikė atsakymą, kuriame paliko savo pradinį vertinimą.

5. Nepatenkintas Komisijos atsakymu, 2020 m. rugpjūčio mėn. skundo pateikėjas kreipėsi į ombudsmeną.

Tyrimas

6. Ombudsmenas pradėjo tyrimą, ar Komisija atsižvelgė į visus svarbius skunde dėl pažeidimo nurodytus aspektus.

7. Atlikdamas tyrimą ombudsmenas paprašė Komisijos išsamiau išnagrinėti skundo pateikėjo argumentus. Ombudsmenas taip pat gavo skundo pateikėjo pastabas dėl Komisijos atsakymo.

Ombudsmenui pateikti argumentai

Skundo pateikėjo argumentai

8. Skundo pateikėjo nuomone, Komisija padarė klaidingą išvadą, kad Italija visiškai perkėlė direktyvą į nacionalinę teisę. Skundo pateikėjo nuomone, Komisija nepakankamai pagrindė savo poziciją ir neatsižvelgė į visus jo iškeltus klausimus. Skundo pateikėjas teigė, kad, remiantis Pantuso byla, teisė į darbo užmokestį 1982–1990 m. laikotarpiu tiesiogiai kyla iš direktyvos ir jai netaikomas joks senaties terminas. Vis dėlto keli Italijos teismai (įskaitant tą, kuris atmetė jo ieškinį dėl žalos atlyginimo) paskelbė, kad suėjo ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties terminas. Be to, nacionalinė teismų praktika šiuo klausimu yra nenuosekli, nes kai kurie Italijos teismai neseniai pripažino gydytojų, baigusių medicinines studijas iki 1991 m. pagal Pantuso ^[6], teisę į kompensaciją už prarastas pajamas, nepaskelbdami, kad ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs.

9. Skundo pateikėjas taip pat teigė, kad senaties termino pradžios data, t. y. Įstatymo Nr. 370/99 įsigaliojimo data, yra savavališka. Ši data pagrįsta klaidinga prielaida, kad Italija nepriims jokių kitų teisės aktų šiuo klausimu, nors po 1999 m. buvo pasiūlytas teisės akto projektas. Dėl senaties termino pradžios asmenims taip pat pernelyg sunku pasinaudoti savo teisėmis ^[7].

10. Skundo pateikėjas teigė, kad pagal ES sutartimis jam suteiktus įgaliojimus ^[8] Komisija turi užtikrinti, kad nacionaliniai teismai įgyvendintų direktyvą taip, kad ji atitiktų jos formuluotę, loginį pagrindą ir tikslą. Komisija turi teisę laikyti nacionalinius teismus atsakingais už tai, kad valstybė narė nesilaikė savo įsipareigojimų pagal Sutartį ^[9].

Komisijos argumentai

11. Komisija nurodė, kad Italija direktyvą į nacionalinę teisę perkėlė įstatyminiu dekretu Nr. 257/1991. Italija priėmė Įstatymą Nr. 370/99, siekdama pagerinti gydytojų specialistų, kurie 1983–1991 m. negavo atlyginimo, padėtį. Įstatymu Nr. 370/99 skirtingų kategorijų gydytojai nediskriminuojami, nes juo suteikiamas teisinis pagrindas tiems, kurie per dešimt metų dar neprašė atlyginimo.

12. Komisija manė, kad dešimties metų senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo Įstatymo Nr. 370/99 įsigaliojimo dienos, yra pagrįstas. Visiškas direktyvos įgyvendinimas nepriklauso nuo to, ar buvo atlyginta visa žala, padaryta dėl pavėluoto jos įgyvendinimo, kaip siūlė skundo pateikėjas. Nacionaliniai teismai, remdamiesi nacionalinėmis procesinėmis taisyklėmis, turi nustatyti tokių kompensacinių sistemų senaties terminą ^[10].

13. Komisija taip pat nurodė, kad ji neprižiūri, kaip nacionalinės institucijos ir teismai nagrinėja atskiras bylas. Nacionalinėje teisinėje sistemoje turėtų būti sprendžiami nenuoseklaus teisės taikymo klausimai, pavyzdžiui, prieštaringi sprendimai.

Ombudsmeno vertinimas

14. Komisijos vaidmuo – užtikrinti, kad ES valstybės narės veiksmingai įgyvendintų ES teisę. Ombudsmenas neturi įgaliojimų nagrinėti, ar valstybė narė laikosi ES teisės. Jei skundo pateikėjas yra nepatenkintas tuo, kaip Komisija nagrinėjo skundą dėl pažeidimo prieš ES valstybę narę, ombudsmeno vaidmuo yra ribotas. Ombudsmenas gali užtikrinti, kad Komisija, atsakydama į skundą dėl pažeidimo, laikytųsi gero administravimo principo, tinkamai spręsdama skundo pateikėjo iškeltus susirūpinimą keliančius klausimus ir suteikdama skundo pateikėjui galimybę pateikti pastabas dėl Komisijos pozicijos. Ombudsmeno vaidmuo taip pat yra užtikrinti, kad Komisija aiškiai ir pagrįstai išdėstytų savo poziciją šiuo klausimu. Ombudsmenas suabejotų Komisijos pozicija tik tuo atveju, jei būtų akivaizdžios vertinimo klaidos požymių.

15. Tyrimo metu Komisija pateikė papildomos informacijos ir paaiškinimų, kuriais tinkamai paaiškinama jos pozicija dėl skundo dėl pažeidimo. Komisijos pozicija yra aiški ir neperžengia protingo teisinio aiškinimo ribų. ES teismų praktikoje nustatyta, kad kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje turi būti nustatytos procesinės taisyklės, kaip antai senaties terminai, su sąlyga, kad, pirma, ši taisyklė nėra mažiau palanki nei ta, kuri taikoma panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams, ir, antra, dėl jos naudojimasis ES teisėje nustatytomis teisėmis netaps praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas ^[11]. Tuo remdamasis ir atidžiai išnagrinėjęs skundo pateikėjo argumentus šiuo klausimu, ombudsmenas mano, kad Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kiek tai susiję su senaties terminu, per kurį galima reikalauti atlyginimo už 1983–1991 m. laikotarpį.

16. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, ombudsmenas daro išvadą, kad šiuo atveju Komisija nevykdė netinkamo administravimo.

Išvada

Remdamasis tyrimu, ombudsmenas užbaigia šią bylą padarydamas tokią išvadą ^[12]:

Šiuo atveju Europos Komisija nevykdė netinkamo administravimo.

Skundo pateikėjas ir Komisija bus informuoti apie šį sprendimą.

Tina Nilsson Bylų nagrinėjimo skyriaus
vadovė

Strasbūras, 2021 09 29

[1] 1982 m. sausio 26 d. Tarybos direktyva 82/76/EEB, iš dalies keičianti Direktyvą 75/362/EEB dėl medicinos diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialią kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų abipusio pripažinimo, įskaitant priemones, padedančias veiksmingai naudotis įsisteigimo teise ir laisve teikti paslaugas, ir Direktyvą 75/363/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su gydytojų veikla, derinimo, pateikiama adresu https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=CELEX%3A31982L0076&qid=1625736079569

[2] Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnis, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=CELEX:12016E258.

[3] Decreto legislativo 8 agosto 1991, n. 257, Attuazione della direttiva n. 82/76/CEE del Consiglio del 26 gennaio 1982, recante modifica di precedenti direttive in tema di formazione dei medici specialisti, a norma dell'art. 6 della legge 29 dicembre 1990, n. 428 (Legge comunitaria 1990).

[4] Legge 19 ottobre 1999, n. 370, disposizioni in materia di università e di ricerca scientifica e tecnologica.

[5] 2018 m. sausio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimas Pantuso, sujungtos bylos C-616/16 ir C-616/17, 51 punktas, paskelbtas adresu http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=198724&pageIndex=0&doclang=EN&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=17918402

[6] Tribunale civile di Palermo, byla 2741/2018. 2020 m. vasario 11 d. Tribunale di Genova, Nr. 353.

[7] 2009 m. kovo 24 d. Teismo sprendimas Danske Slagterier, byla 445/06, 32 punktas, pateikiamas https://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=77796&pageIndex=0&doclang=EN&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1110949

[8] SESV 17 straipsnis.

[9] 2003 m. gruodžio 9 d. Teismo sprendimas Komisija prieš Italiją, byla C-129/00, 29 punktas, https://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=48783&pageIndex=0&doclang=EN&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1369263

[10] Byla 445/06, Danske Slagterier, 31 punktas.

[11] Žr. 2010 m. balandžio 15 d. Teismo sprendimo Friedrich G. Barth prieš Bundesministerium für Wissenschaft und Forschung, C-542/08, 16 ir 17 punktus, kuriuos galima rasti https://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=81361&pageIndex=0&doclang=en&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=6777411

[12] Šis skundas buvo nagrinėjamas pagal Europos ombudsmeno sprendimo, kuriuo priimamos įgyvendinimo nuostatos, 11 straipsnį.