Skundo aplinkybės

1. Skundo pateikėjas ^[1] yra Italijos pilietis. Jos šeimos turtas – namas Kroatijoje – buvo nacionalizuotas 1965 m. Italijai ir buvusiai Jugoslavijai sudarius tarptautinį susitarimą (toliau – Susitarimas). Pagal susitarimą Jugoslavija įsigijo visą turtą Istrijoje, kurio savininkai nusprendė išlaikyti savo Italijos pilietybę. Skundo pateikėjo šeima, kuriai ten priklausė nekilnojamasis turtas, nusprendė išsaugoti Italijos pilietybę.

2. Remiantis susitarimu, 1986 m. buvo nusavintas skundo pateikėjos turtas. Tačiau ekspropriacijos priemonė nebuvo įgyvendinta, o skundo pateikėjas toliau naudojosi turtu ir mokėjo atitinkamus vietos mokesčius.

3. 2008 m. savivaldybė oficialiai pranešė skundo pateikėjui, kad ketina reikalauti nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Tačiau nebuvo imtasi jokių veiksmų, kad turtas būtų grąžintas. 2014 m. rugpjūčio mėn. savivaldybė nurodė skundo pateikėjui išsikraustyti iš nekilnojamojo turto.

4. Skundo pateikėja apskundė šią nutartį nacionaliniams teismams ir 2015 m. pateikė Europos Komisijai skundą dėl pažeidimo prieš Kroatiją (kuri perėmė kai kurias buvusiosios Jugoslavijos nuosavybės teises). Ji teigė, kad nuo tada, kai 2013 m. Kroatija įstojo į ES, ekspropriacija nebegali būti vykdoma, nes ja diskriminuojami Italijos piliečiai ir pažeidžiamos ES sutartyje nustatytos pagrindinės laisvės (šiuo atveju laisvas asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas).

5. 2016 m. birželio mėn. Komisija informavo skundo pateikėją, kad ji neturi įgaliojimų kištis į šią bylą, nes ji nesusijusi su ES teise. Tarptautinis Italijos ir Jugoslavijos susitarimas ir po to taikytos ekspropriacijos priemonės buvo sudaryti dar prieš Kroatijai tampant ES nare. Todėl 2016 m. lapkričio mėn. Komisija nutraukė bylą.

6. Nepatenkintas Komisijos sprendimu, skundo pateikėjas kreipėsi į ombudsmeną.

Tyrimas

7. Ombudsmenas pradėjo tyrimą dėl skundo pateikėjos susirūpinimo, kad Komisija neteisingai atmetė jos skundą dėl pažeidimo prieš Kroatiją dėl jos turto nusavinimo.

Ombudsmenui pateikti argumentai

8. Komisija nurodė, kad sprendimai dėl ekspropriacijos, kuriuos savivaldybė priėmė remdamasi Susitarimu, buvo priimti prieš Kroatijai įstojant į ES (2013 m. liepos 1 d.), todėl jiems ES teisė netaikoma ir Komisija neturi įgaliojimų įsikišti.

9. Tai, kad savivaldybė 2014 m. rugpjūčio 6 d., t. y. po to, kai Kroatija įstojo į ES, nurodė skundo pateikėjui išsikraustyti iš nekilnojamojo turto, nereiškia, kad pradėta taikyti ES teisė. Šia nutartimi buvo tik įgyvendintas, pirma, 1986 m. priimtas nusavinimo sprendimas ir, antra, 2008 m., prieš Kroatijai įstojant į ES, savivaldybės pareikštas oficialus nuosavybės teisės reikalavimas. Be to, nurodymas palikti nekilnojamąjį turtą nekelia diskriminacijos klausimo pagal ES teisę, nes jis buvo grindžiamas nuosavybės teise, suteikta prieš Kroatijai įstojant į ES, o ne skundo pateikėjo pilietybe.

10. Skundo pateikėja nurodė, kad ginčijamas turtas visada buvo ir tebėra jos nuosavybė. Todėl faktinė ekspropriacija dar neįvyko. Dėl šios priežasties ji teigė, kad Kroatijai įstojus į ES nebegalima vykdyti savivaldybės priimto įsakymo palikti nekilnojamąjį turtą, nes jis grindžiamas 1986 m. priimtu sprendimu, kuriuo diskriminuojami Italijos piliečiai.

11. Skundo pateikėjo nuomone, turto nuosavybę valstybėse narėse reglamentuojančioms taisyklėms taikomos ES sutartyje nustatytos taisyklės, kurios apima diskriminacijos draudimą, įsisteigimo laisvę ir laisvą kapitalo judėjimą [2] ^Savivaldybei planuojant atgauti ginčijamą turtą bus pažeistos ne tik šios taisyklės, bet ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija ^[3].

Ombudsmeno vertinimas

12. Nediskriminavimo dėl pilietybės principas yra ypač svarbus ES principas, kurio turėtų būti laikomasi. Ji numatyta Sutartyse ir ES pagrindinių teisių chartijoje.

13. Laiške, kuriuo pradedamas šis tyrimas, ombudsmenė išdėstė keletą punktų, į kuriuos Komisija turi atsižvelgti siekdama užtikrinti, kad šis svarbus klausimas būtų išnagrinėtas kuo kruopščiau ir išsamiau ir kad būtų atsižvelgta į visus svarbius aspektus, siekiant padaryti išvadą, kad ši byla nepatenka į ES teisės taikymo sritį.

14. Konkrečiai ombudsmenas laikėsi preliminarios nuomonės, kad Stojimo sutarties nuostatos taip pat taikomos būsimoms situacijų, susidariusių iki tos Sutarties įsigaliojimo, pasekmėms ^{[4] [5].}

15. Tyrimo metu skundo pateikėja paaiškino ombudsmenui, kad aptariama ekspropriacija įvyko 1986 m. dekretu, kuriuo buvo nacionalizuotas jos turtas. Šis dekretas buvo įregistruotas vietos žemės kadastre ir juo remdamasi savivaldybė 2008 m. pateikė oficialų nuosavybės teisės į nagrinėjamą nekilnojamąjį turtą reikalavimą. Nuo to laiko savivaldybė išsiuntė daug raštų skundo pateikėjai, prašydama jos išsikraustyti iš nekilnojamojo turto ^[6].

16. Todėl neginčijama, kad 1986 m. ekspropriacijos priemonė ir oficialus nuosavybės teisės į 2008 m. reikalavimas buvo taikomi iki Kroatijos narystės ES. Nors 2014 m. rugpjūčio mėn. savivaldybė priėmė įsakymą dėl nekilnojamojo turto atlaisvinimo, šiuo įsakymu siekiama įgyvendinti taikytinus Kroatijos nekilnojamojo turto įstatymus, pagal kuriuos 1986 m. savivaldybei nuosavybės teise priklausė nekilnojamasis turtas. Kitaip tariant, priešingai, nei nurodyta 5 išnašoje nurodytoje jurisprudencijoje, pareiškėjos turto nusavinimas įsigaliojo iki Kroatijos įstojimo.

17. Taigi, nors ombudsmenė pripažįsta skundo pateikėjo iškelto principinio klausimo rimtumą ir ypatingus sunkumus šiuo atveju, susijusius su šeimos būsto praradimu, ji, remdamasi šio konkretaus atvejo faktais, mano, kad Komisijos paaiškinimas, jog šis klausimas nepatenka į ES teisės taikymo sritį, yra pagrįstas.

Išvada

Remdamasis tyrimu, ombudsmenas užbaigia šią bylą pateikdamas tokią išvadą:

Europos Komisija nevykdė netinkamo administravimo.

Skundo pateikėjas ir Europos Komisija bus informuoti apie šį sprendimą.

Emily O'Reilly

Europos ombudsmenas

Strasbūras, 2019 02 28

[1] Skundą Europos ombudsmenui skundo pateikėjo vardu pateikė advokatas.

[2] Skundo pateikėjas nurodė Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 345 straipsnį ir 2013 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimą Staat der Nederlanden, sujungtos bylos C-105/12–C-107/12, http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=143343&pageIndex=0&doclang=EN&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=10555454.

[3] Skundo pateikėjas rėmėsi Chartijos 7 straipsniu (teisė į privatų ir šeimos gyvenimą), 17 straipsniu (teisė į nuosavybę), 19 straipsniu (apsauga nuo perkėlimo, išsiuntimo ar ekstradicijos) ir 21 straipsniu (nediskriminavimas).

[4] 2002 m. sausio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas Beata Pokrzeptowicz-Meyer, C-162/00, 50 punktas; galima rasti adresu http://curia.europa.eu/juris/liste.jsf?language=en&num=C-162/00

[5] Pavyzdžiui, Sąjungos teismai byloje, susijusioje su Austrijos stojimo sutartimi, nusprendė, kad nuo įstojimo dienos kitos valstybės narės piliečiams nebegali būti taikoma procedūrinė taisyklė, kuria diskriminuojama dėl pilietybės, jeigu tokia taisyklė patenka į EB sutarties taikymo sritį. 1997 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas Saldanha ir MTS, C-122/96, 14 punktas. Paskelbta adresu  http://curia.europa.eu/juris/liste.jsf?language=en&num=C-122/96

[6] Šiuo metu skundo pateikėjas Kroatijos teismuose nagrinėja du ieškinius. Pirmasis susijęs su 1986 m. ekspropriacijos priemone, antrasis – su 2014 m. savivaldybės įsakymu. Kadangi skundo pateikėjas tose bylose rėmėsi ES teise, gali būti, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bus prašoma pareikšti nuomonę dėl ES teisės aiškinimo, nepaisant Komisijos pozicijos šioje byloje, kad šis klausimas nepatenka į ES teisės taikymo sritį.