Strasbūras, 2004 m. gruodžio 15 d.

Gerbiamas pone N.,

2003 m. lapkričio 20 d. atsiuntėte man laišką, kuriame pabrėžėte, kad iš mano kabineto negavote atsakymo į Jūsų 2003 m. rugsėjo 25 d. laišką, kurį atsiuntėte dėl savo skundo 2035/2002/ADB. 2004 m. sausio 15 d. Jūs atsiuntėte man dar vieną laišką, kuriame prašėte atsakyti į Jūsų 2003 m. rugsėjo 25 d. laišką.

2004 m. vasario 17 d. išsiunčiau Jums laišką, kuriame atsiprašiau už neatsakymą į Jūsų 2003 m. rugsėjo 25 d. laišką. Taip pat pranešu, kad Jūsų 2003 m. lapkričio 20 d. laiškas kartu su ankstesniu 2003 m. rugsėjo 25 d. laišku buvo laikomas nauju skundu prieš Europos Sąjungos Tarybą ir kad jis buvo užregistruotas numeriu 2396/2003/IP.

Tą pačią dieną perdaviau skundą Europos Sąjungos Tarybos generaliniam sekretoriui. 2004 m. gegužės 27 d. Taryba pateikė savo nuomonę. Persiunčiau jį kartu su kvietimu pateikti pastabas, kurį Jūs išsiuntėte 2004 m. birželio 28 d. Rašau dabar, kad praneščiau jums atliktų tyrimų rezultatus.

Konkurentė

Pagrindinė informacija

2002 m. lapkričio 21 d. skundo pateikėjas pateikė skundą (2035/2002/ADB) Europos ombudsmenui prieš Europos Sąjungos Tarybą. Šis skundas buvo susijęs su tariamu Tarybos neatsakymu į 2002 m. rugsėjo 5 d. skundo pateikėjo laišką. Kadangi paaiškėjo, kad skundo pateikėjas anksčiau nesiėmė jokių administracinių veiksmų, ši byla buvo baigta nagrinėti remiantis Europos ombudsmeno statuto 2 straipsnio 4 dalimi.

Dėl šio kaltinimo

2002 m. liepos 4 d. skundo pateikėjas raštu kreipėsi į Europos Sąjungos Tarybą prašydamas institucijos pateikti Tarybos direktyvos 91/439/EEB dėl vairuotojo pažymėjimų II priedo „Žinios, įgūdžiai ir elgsena vairuojant variklio varomą transporto priemonę“ 2, 5 punktų ir 7 punkto 1 dalies „autentišką aiškinimą“, dėl kurio perkėlimo į Italijos nacionalinę teisę skundo pateikėjas anksčiau pateikė skundą Europos Komisijai. 2002 m. liepos 4 d. laiške skundo pateikėjas taip pat paprašė Tarybos įpareigoti Komisiją imtis veiksmų prieš Italijos valdžios institucijas ir peržiūrėti savo stebėsenos kriterijus, siekiant užtikrinti, kad valstybės narės teisingai taikytų Bendrijos teisę.

Vėlesniais mėnesiais Taryba ir skundo pateikėjas keitėsi korespondencija. Tačiau paaiškėjo, kad skundo pateikėjas nebuvo patenkintas Tarybos pozicija dėl jo iškeltų klausimų ir kad jis negavo jokio Tarybos atsakymo į laišką, kurį jis išsiuntė 2003 m. birželio 11 d.

Todėl jis pateikė skundą ombudsmenui, kuriame teigė: i) skaidrumo stoka ir tai, kad Taryba tinkamai neišnagrinėjo jo 2002 m. liepos 4 d. skundo; ii) Taryba neatsakė į jo 2003 m. birželio 11 d. laišką.

PRAŠYMAS

Tarybos nuomonė

Savo nuomonėje Taryba nurodė, kad skundo pateikėjas savo Teisės tarnybai nusiuntė kelis laiškus.

2002 m. gruodžio 18 d. Teisės tarnybos direktorius J. atsakė į 2002 m. rugsėjo 5 d. skundo pateikėjo laišką. Šiame laiške jis nurodė, kad „Tarybos generalinis sekretoriatas neturi įgaliojimų priimti sprendimo dėl Bendrijos teisės taikymo valstybėse narėse, ypač dėl Bendrijos teisės aktų leidėjo priimtų teisės aktų aiškinimo. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas ir Komisija, neviršydami Sutartimi jiems suteiktų įgaliojimų, turi užtikrinti, kad aiškinant ir taikant Bendrijos nuostatas būtų laikomasi teisės.“

Vėliau 2003 m. sausio 16 d. skundo pateikėjas nusiuntė dar vieną laišką, į kurį J. atsakė 2003 m. vasario 7 d. Skundo pateikėjui buvo pranešta, kad pagal EB sutarties 211 straipsnį Komisija turi užtikrinti, kad būtų taikomos Sutarties nuostatos ir pagal jas institucijų priimtos priemonės. Taryba taip pat nurodė, kad ji neturi kompetencijos priimti sprendimo dėl Komisijos pozicijos dėl Bendrijos teisės taikymo teisėtumo. Be to, jis nurodė, kad pagal EB sutarties 220 straipsnį subsidiarumo principo aiškinimas priklauso Europos Bendrijų Teisingumo Teismo kompetencijai.

2003 m. gegužės 19 d. skundo pateikėjas nusiuntė Tarybai papildomą laišką. 2003 m. birželio 3 d. institucija jam atsakė, kad minėtas laiškas buvo perduotas Komisijai, kuri yra kompetentinga institucija kontroliuoti, kaip valstybės narės įgyvendina Bendrijos teisę. Prireikus Komisija galėjo imtis veiksmų prieš Italijos valdžios institucijas.

Taryba laikėsi nuomonės, kad į skundo pateikėjo laiškus buvo reguliariai pateikiami išsamūs ir pagrįsti atsakymai.

Dėl tariamo neatsakymo į 2003 m. birželio 11 d. skundo pateikėjo laišką Taryba nurodė, kad, kadangi šiame laiške nebuvo pateikta jokios naujos informacijos, ji nemanė, kad būtina jam pateikti papildomą atsakymą.

Skundo pateikėjo pastabos

Savo pastabose skundo pateikėjas teigė, kad, jo nuomone, Taryba tik iš dalies apžvelgė įvykius ir nenurodė, kad dėl jo laiškų buvo pateikta daug skundų, kuriuos jis pateikė 2003 m. kovo 17 d. laiške. Negavęs atsakymo į šį laišką, 2003 m. gegužės 19 d. skundo pateikėjas nusiuntė jo kopiją Tarybos generaliniam sekretoriui, kuriame taip pat prašė priimti sprendimą dėl 2002 m. liepos 4 d. pateikto skundo. 2003 m. birželio 3 d. jam buvo pranešta, kad jo 2003 m. gegužės 19 d. laiškas buvo perduotas Komisijai.

Be to, dėl Tarybos teiginio, kad ji nemanė esant būtina jam pateikti atsakymą į jo 2003 m. birželio 11 d. laišką, nes jame nebuvo jokios naujos informacijos, skundo pateikėjas teigė, kad tai buvo neteisinga. Jis pažymėjo, kad 2003 m. birželio 11 d. laišku jis paprašė Tarybos patvirtinti jo 2003 m. gegužės 19 d. laiško perdavimą Tarybai (1) ir pateikti jam šio perdavimo įrodymus, kad jis galėtų stebėti bylos eigą.

Galiausiai skundo pateikėjas laikėsi nuomonės, kad Tarybos nuomonė dėl įvykių aprašymo yra dviprasmiška ir šališka ir kad Taryba stengėsi kuo labiau sumažinti Teisės tarnybos neveiklumą.

SPRENDIMĄ

1 Skundo pateikėjo skundo nagrinėjimas Taryboje

1.1 Skunde pareiškėjas nurodė skaidrumo stoką ir tai, kad Taryba tinkamai neišnagrinėjo jo 2002 m. liepos 4 d. skundo.

2002 m. liepos 4 d. laiške skundo pateikėjas paprašė Europos Sąjungos Tarybos pateikti Tarybos direktyvos 91/439/EEB dėl vairuotojo pažymėjimų II priedo „Žinios, įgūdžiai ir elgsena vairuojant variklinę transporto priemonę“ 2, 5 punktų ir 7 punkto 1 dalies „autentišką aiškinimą“, dėl kurio perkėlimo į Italijos nacionalinę teisę skundo pateikėjas anksčiau pateikė skundą Europos Komisijai. Skundo pateikėjas taip pat paprašė Tarybos įpareigoti Komisiją imtis veiksmų prieš Italijos valdžios institucijas ir peržiūrėti savo stebėsenos kriterijus, siekiant užtikrinti, kad valstybės narės teisingai taikytų Bendrijos teisę.

1.2 Savo nuomonėje Taryba laikėsi nuomonės, kad į jai adresuotus skundo pateikėjo laiškus buvo reguliariai pateikiami išsamūs ir pagrįsti atsakymai. Dėl skundo pateikėjo prašymo esmės Taryba paaiškino, kad 2002 m. gruodžio 18 d. laišku ji informavo skundo pateikėją, kad neturi įgaliojimų priimti sprendimo dėl Bendrijos teisės taikymo valstybėse narėse, ypač dėl Bendrijos teisės aktų leidėjo priimtų teisės aktų aiškinimo. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas ir Komisija, neviršydami Sutartimi jiems suteiktų įgaliojimų, turi užtikrinti, kad aiškinant ir taikant Bendrijos teisę būtų laikomasi teisės.

Kitame 2003 m. vasario 7 d. laiške Taryba skundo pateikėjui paaiškino, kad pagal EB sutarties 211 straipsnį Komisija turi užtikrinti, kad būtų taikomos Sutarties nuostatos ir priemonės, kurias pagal ją priėmė institucijos. Jis taip pat nurodė, kad neturi kompetencijos priimti sprendimo dėl Komisijos pozicijos dėl Bendrijos teisės taikymo teisėtumo.

2003 m. birželio 3 d. atsakydama į kitą skundo pateikėjo laišką Taryba informavo jį, kad ji nusprendė perduoti jo laišką Komisijai, kuri yra kompetentinga kontroliuoti, kaip valstybės narės įgyvendina Bendrijos teisę.

1.3 Savo pastabose skundo pateikėjas laikėsi nuomonės, kad Tarybos nuomonė dėl įvykių aprašymo yra dviprasmiška ir šališka ir kad Taryba stengėsi kuo labiau sumažinti Teisės tarnybos neveiklumą. Jis taip pat pabrėžė, kad savo 2003 m. birželio 11 d. laiške jis paprašė Tarybos patvirtinti jo 2003 m. gegužės 19 d. laiško persiuntimą Komisijai.

1.4 Remdamasis turima informacija ombudsmenas pažymi, kad Taryba keletą kartų paaiškino skundo pateikėjui priežastis, dėl kurių ji negalėjo patenkinti jo prašymo. Kaip nurodė Taryba, ne Taryba, o Europos Komisija ir Teisingumo Teismas, neviršydami Sutartimi jiems suteiktų įgaliojimų, turi užtikrinti, kad aiškinant ir taikant Bendrijos nuostatas būtų laikomasi teisės.

Be to, ombudsmenas pažymi, kad nusprendusi, jog negali nagrinėti skundo pateikėjo skundo, Taryba perdavė jį Komisijai ir 2003 m. birželio 3 d. laišku apie tai informavo skundo pateikėją. Ombudsmenas mano, kad Tarybos sprendimas perduoti skundo pateikėjo skundą Komisijai yra pagrįstas.

1.5 Tuo remdamasis ombudsmenas mano, kad skundo pateikėjo teiginys, jog Taryba nesiėmė skaidrių veiksmų ir tinkamai neišnagrinėjo jo skundo, yra nepagrįstas.

1.6 Todėl ombudsmenas nenustatė netinkamo administravimo atvejo aspektu, susijusiu su tuo, kaip Taryba nagrinėjo skundo pateikėjo skundą.

2 Įtariamas atsakymo nepateikimas

2.1 Skunde pareiškėjas teigė, kad Taryba neatsakė į jo 2003 m. birželio 11 d. laišką.

2.2 Savo nuomonėje Taryba laikėsi nuomonės, kad šiame rašte nėra jokios naujos informacijos, susijusios su ankstesniu skundo pateikėjo susirašinėjimu, todėl nemanė, kad būtina pateikti skundo pateikėjui papildomą atsakymą.

2.3 Savo pastabose skundo pateikėjas teigė, kad savo 2003 m. birželio 11 d. laiške jis paprašė Tarybos patvirtinti jo 2003 m. gegužės 19 d. laiško persiuntimą Komisijai ir pateikti jam šio persiuntimo įrodymus, kad jis galėtų stebėti bylos eigą.

2.4 Gero administravimo principai reikalauja, kad būtų atsakyta į piliečių laiškus. Tačiau ombudsmenas pažymi, kad pagal Tarybos gero administracinio elgesio kodekso (2) 9 straipsnio 4 dalį atsakymo pateikti nereikia, jei į tą patį to paties asmens prašymą jau buvo atsakyta. Atrodo, kad tai pagrįsta sąvoka.

2.4 Ombudsmenas turėjo galimybę patikrinti 2003 m. birželio 11 d. laiško, kurio kopiją skundo pateikėjas jam perdavė kaip 2003 m. rugsėjo 25 d. išsiųsto laiško priedą, turinį. Iš šio rašto turinio matyti, kad skundo pateikėjas nurodė perdavimą, kurį, jo nuomone, atliko Taryba, ir kad jis paprašė Tarybos patvirtinti tokį perdavimą, kad galėtų stebėti jo bylos eigą.

2.5 Remdamasis turimais įrodymais ombudsmenas pažymi, kad Taryba kelis kartus paaiškino skundo pateikėjui, kad ji nėra kompetentinga nagrinėti jo bylą, ir kad galiausiai 2003 m. birželio 3 d. laišku jis buvo informuotas, kad ji nusprendė perduoti jo bylą Komisijai. Taigi skundo pateikėjas neabejotinai galėjo manyti, kad jo skundas buvo perduotas Komisijai (o ne Tarybai, kaip, atrodo, jis manė rašydamas savo 2003 m. birželio 11 d. laišką).

Savo pastabose skundo pateikėjas teigė, kad savo 2003 m. birželio 11 d. laiške jis iš tikrųjų paprašė Tarybos patvirtinti jo 2003 m. gegužės 19 d. laiško persiuntimą Komisijai ir pateikti jam šio persiuntimo įrodymus, kad jis galėtų stebėti bylos eigą. Ombudsmenas pažymi, kad iš 2003 m. birželio 11 d. laiško visiškai nėra akivaizdu, kad skundo pateikėjas to norėjo.

Todėl ombudsmenas mano, kad Tarybos pozicija dėl 2003 m. birželio 11 d. skundo pateikėjo laiško ir jos sprendimas į jį neatsakyti yra pagrįsti. Tačiau skundo pateikėjas gali pateikti Tarybai prašymą gauti įrodymų, kad jo skundas perduotas Komisijai.

2.6 Remdamasis tuo, kas išdėstyta pirmiau, ombudsmenas mano, kad Taryba šiuo bylos aspektu nevykdė netinkamo administravimo.

3 Išvada

Remiantis ombudsmenės atliktais šio skundo tyrimais, atrodo, kad Taryba nevykdė netinkamo administravimo. Todėl ombudsmenas užbaigia bylą.

Apie šį sprendimą taip pat bus informuotas Europos Sąjungos Tarybos generalinis sekretorius.

Nuoširdžiai Jūsų,

 

P. Nikiforos DIAMANDOUROS

---

(1) Ombudsmenas pažymi, kad minėtame laiške, kurio kopiją skundo pateikėjas perdavė ombudsmenui, jis paprašė Tarybos generalinio sekretoriaus patvirtinti jo 2003 m. gegužės 19 d. laiško persiuntimą Tarybai: „la ringrazio per la Sua lettera (…) del 3 giugno 2003 con la quale mi ha cortesemente informato di avere trasmesso al Consiglio la mia lettera del 19 maggio 2003. (…) la prego di volermi far pervenire conferma circa l'avvenuta trasmissione alla menzionata istitutione (…).

(2) 2001 m. birželio 25 d. Tarybos generalinio sekretoriaus-vyriausiojo įgaliotinio bendrai užsienio ir saugumo politikai sprendimas, paskelbtas OL L 145, 2001 5 31, p. 43.