Strasbūras, 2004 m. rugsėjo 30 d.

Gerbiamas pone V.,

2003 m. spalio 27 d. pateikėte skundą Europos ombudsmenui dėl savo darbo Europos Komisijoje.

2003 m. lapkričio 17 d. perdaviau skundą Europos Komisijos pirmininkui. 2004 m. vasario 6 d. Komisija pateikė savo nuomonę. 2004 m. vasario 16 d. persiunčiau jį Jums kartu su kvietimu pateikti pastabas, kurį Jūs išsiuntėte 2004 m. kovo 3 d.

2004 m. balandžio 7 d. paprašiau Komisijos pateikti daugiau informacijos apie Jūsų bylą. 2004 m. birželio 1 d. Komisija išsiuntė atsakymą. 2004 m. birželio 10 d. persiunčiau jį Jums kartu su kvietimu pateikti pastabas, kurį Jūs išsiuntėte 2004 m. liepos 7 d.

Rašau dabar, kad praneščiau jums atliktų tyrimų rezultatus.

Konkurentė

Pagrindiniai faktai

Europos Bendrijų kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygos (toliau – Sąlygos), inter alia, taikomos ES laikiniesiems darbuotojams.

Sąlygų 2 straipsnyje sąvoka „laikinasis darbuotojas“ apibrėžiama taip:

darbuotojams, įdarbintiems užimti pareigybę, kuri įtraukta į pareigybių sąrašą, pridedamą prie kiekvienai institucijai skirto biudžeto skirsnio, ir kurią biudžeto valdymo institucijos priskyrė prie laikinųjų pareigybių;

b) darbuotojai, įdarbinti laikinai užimti nuolatines pareigybes, įtrauktas į pareigybių sąrašą, pridedamą prie kiekvienai institucijai skirto biudžeto skirsnio;

c) (…);

d) darbuotojai, įdarbinti laikinai užimti nuolatines pareigas, apmokamas iš mokslinių tyrimų ir investicijų asignavimų ir įtrauktas į pareigybių sąrašą, pridedamą prie atitinkamos institucijos biudžeto.“

Pagal Sąlygų 8 straipsnį laikinieji darbuotojai, kuriems taikomas 2 straipsnio a punktas, gali būti įdarbinti terminuotam arba neterminuotam laikotarpiui. Faktinių aplinkybių, dėl kurių kilo ši byla, metu galiojusios redakcijos 8 straipsnio paskutinėje (penktoje) pastraipoje buvo nustatyta:

„Laikinųjų darbuotojų, kuriems taikomas 2 straipsnio a arba d punktas ir kurie įdarbinami terminuotam laikotarpiui, sutartys terminuotam laikotarpiui gali būti pratęsiamos ne daugiau kaip vieną kartą. Bet koks tolesnis pratęsimas yra neribotam laikui.“(1)

1996 m. lapkričio 13 d.(2) Komisija priėmė sprendimą, kuriuo siekiama nustatyti naują politiką dėl laikinųjų darbuotojų, kuriems taikomas Sąlygų 2 straipsnio a punktas. Šiuo sprendimu sutartys, kurios gali būti sudaromos su laikinaisiais darbuotojais, įdarbintais pagal Sąlygų 2 straipsnio a punktą, apribojamos iki trejų metų su galimybe vieną kartą pratęsti ribotam laikotarpiui (3).

Skundo pateikėjos atvejis

1999 m. gruodžio 16 d. skundo pateikėjas buvo įdarbintas laikinuoju darbuotoju pagal Sąlygų 2 straipsnio a punktą trejų metų laikotarpiui ir dirbo Komisijos Prekybos generaliniame direktorate (GD). 1999 m. lapkričio 29 d. laiške, kuriuo sutartis buvo persiųsta skundo pateikėjui, Komisijos Personalo ir administracijos generalinis direktoratas nurodė, kad sutartis gali būti pratęsta „tik ne ilgesniam kaip 3 mėnesių laikotarpiui pagal 1996 m. lapkričio 13 d. Komisijos sprendimą, nustatantį ilgiausią terminą įvairių rūšių sutartims“. Iš pradžių skundo pateikėjas buvo priskirtas A5 lygio 1 pakopai. Vėliau (ir atgaline data) ji buvo pakeista į A4 lygio 1 pakopą.

2002 m. spalio 15 d. Prekybos GD raštu kreipėsi į Personalo ir administracijos GD prašydamas pratęsti skundo pateikėjo sutartį trims mėnesiams. 2002 m. lapkričio 19 d. Personalo ir administracijos GD informavo skundo pateikėją, kad šis terminas buvo pratęstas.

2003 m. vasario 24 d. rašte Personalo ir administracijos GD Prekybos GD nurodė, kad skundo pateikėjo sutartis pagal Sąlygų 2 straipsnio a punktą netrukus baigs galioti ir nebegali būti pratęsta („ne peut plus être prolongé“). Tačiau Prekybos GD išreiškė pageidavimą ir būtinybę išsaugoti skundo pateikėjo paslaugas pasibaigus jo (išplėstinės) sutarties galiojimui (2003 m. kovo 15 d.). Prekybos GD pažymėjo, kad skundo pateikėjas sujungė du itin retus talentus – labai aukšto lygio informatikos ekspertą, gerai išmanantį tarptautinę prekybą, ir kad jis norėjo pasinaudoti skundo pateikėjo paslaugomis rengdamasis būsimai PPO konferencijai Kankūne, kuri įvyks 2003 m. rugsėjo mėn. Ji pareiškė ketinanti pasiūlyti skundo pateikėjui terminuotą laikinojo darbuotojo sutartį pagal Sąlygų 2 straipsnio b punktą iki 2003 m. rugsėjo mėn. pabaigos (4). Prekybos GD pažymėjo, kad tokios sutartys paprastai gali būti siūlomos tik iki A6 lygio. Tačiau, atsižvelgdamas į ypatingas bylos aplinkybes, Prekybos GD paprašė leisti nukrypti nuo šios taisyklės, kad būtų galima išlaikyti dabartinį skundo pateikėjo lygį.

Savo pranešime Prekybos GD nurodė, kad skundo pateikėjos pareigybė buvo paskelbta įmonės viduje, o galutinis paraiškų pateikimo terminas buvo 2003 m. vasario 26 d. Tačiau dar neatsirado nė vieno kandidato ir Prekybos GD išreiškė nuomonę, kad Komisijoje nebus įmanoma rasti tokią pačią kvalifikaciją ir patirtį turinčio kandidato. Prekybos GD taip pat pažymėjo, kad jis pradėjo ieškoti laikinojo darbuotojo pagal Sąlygų 2 straipsnio a punktą, kad pakeistų skundo pateikėją, tačiau mažai tikėtina, kad per trumpą laiką ras kandidatą, turintį patirties, reikalingos konferencijai Kankūne.

2003 m. kovo 12 d. Personalo ir administracijos generalinis direktoratas informavo Prekybos generalinį direktoratą, kad jo prašymas buvo priimtas. 2003 m. kovo 14 d. laišku Personalo ir administracijos GD informavo skundo pateikėją, kad pagal Sąlygų 2 straipsnio b punktą jam buvo sudaryta nauja 6,5 mėn. trukmės (iki 2003 m. rugsėjo 30 d.) laikinojo personalo darbo sutartis, kurios pratęsti negalima.

2003 m. birželio 12 d. skundo pateikėjas pateikė skundą pagal Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį(5). Jis teigė, kad Komisijai nusprendus palikti jo tarnybas toje pačioje padėtyje, tame pačiame lygyje ir nenutraukiant tarnybos, ji turėjo pasiūlyti jam sudaryti neterminuotą laikinojo tarnautojo sutartį pagal KTĮS 2 straipsnio a punktą, kaip numatyta KTĮS 8 straipsnio paskutiniame sakinyje. Skundo pateikėjo nuomone, nebuvo jokios priežasties sudaryti su juo sutartį pagal Sąlygų 2 straipsnio b punktą, išskyrus tai, kad Komisija galėjo apeiti Sąlygų 8 straipsnio paskutinį sakinį. Skundo pateikėjas taip pat rėmėsi, jo nuomone, bendruoju socialinės ir darbo teisės principu, pagal kurį tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, buvo privaloma sudaryti neterminuotą darbo sutartį. Skundo pateikėjo nuomone, 1996 m. lapkričio 13 d. Komisijos sprendimas taip pat prieštaravo Sąlygų 8 straipsnio paskutiniam sakiniui.

Skundo pateikėjas taip pat teigė, kad naujos sutarties sudarymas pagal Sąlygų 2 straipsnio b punktą sukėlė teisėtų lūkesčių, kad jo sutartis turėtų būti pratęsta neribotam laikui.

2003 m. rugpjūčio 28 d. Komisija atmetė skundo pateikėjo pateiktą skundą. Komisijos nuomone, jos sprendimas šioje byloje buvo teisingas, kaip patvirtinta 2002 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Martínez Páramo prieš Komisiją sujungtose bylose T-137/99 ir T-18/00, susijusiose su panašia situacija. Be to, Komisija nusprendė, kad jos įgaliojimais buvo naudojamasi siekiant pagrįsto ir tinkamo tikslo, todėl nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais. Ji taip pat teigė, kad 1996 m. lapkričio 13 d. Komisijos sprendimas šioje byloje nebuvo taikomas, todėl jo galiojimas nebuvo ginčijamas.

Skunde ombudsmenui skundo pateikėjas pakartojo savo nuomonę, išreikštą jo skunde pagal 90 straipsnio 2 dalį. Jis teigė, kad jo bylos aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo Teisingumo Teismo nagrinėtos bylos aplinkybių Komisijos nurodytoje byloje. Skundo pateikėjas ypač pabrėžė, kad tuo atveju sutartys pagal Sąlygų 2 straipsnio b punktą buvo sudarytos atitinkamų darbuotojų naudai, o jo atveju tai buvo padaryta tik Komisijos naudai.

Ieškovės nuomone, Komisija taip pat neatsižvelgė į 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvą 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL L 175, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 368).

Taigi skundo pateikėjas iš esmės pateikė šiuos teiginius:

(1) Komisijos sprendimas sudaryti jam sutartį pagal Kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio b punktą, o ne neterminuotą sutartį pagal šių sąlygų 2 straipsnio a punktą, buvo neteisėtas.

(2) Atitinkamu sprendimu Komisija piktnaudžiavo įgaliojimais.

PRAŠYMAS

Komisijos nuomonė

Savo nuomonėje Komisija nurodė savo 2003 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą atmesti skundo pateikėjo skundą pagal 90 straipsnio 2 dalį. Komisija pareiškė nuomonę, kad ji gali tik pakartoti šį sprendimą.

Skundo pateikėjo pastabos

Savo pastabose skundo pateikėjas neatsiėmė savo skundo. Jis pabrėžė, kad iš 2003 m. vasario 24 d. Prekybos GD rašto aiškiai matyti, jog buvo kliūčių pasiūlyti pratęsti jo sutartį pagal Sąlygų 2 straipsnio a punktą. Skundo pateikėjas teigė, kad Komisija neatsakė į jo susirūpinimą dėl 1996 m. lapkričio 13 d. Komisijos sprendimo. Jis taip pat nurodė 2003 m. lapkričio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą sujungtose bylose T-331/00 ir T-115/01 Bories ir kiti prieš Komisiją, kuriame Teismas, skundo pateikėjo teigimu, nustatė, kad Komisijos vidaus politika, savo pobūdžiu panaši į 1996 m. politinį sprendimą, yra nesuderinama su Sąlygų 8 straipsniu.

Skundo pateikėjas pabrėžė, kad sutarties sudarymas pagal Sąlygų 2 straipsnio b punktą atitiko pačios Komisijos interesus. Jis pridūrė, kad nutraukus tarnybą Komisijoje jam buvo pranešta, kad jis prarado galimybę perkelti teises į pensiją, kurias jis įgijo dirbdamas pagal 2 straipsnio a punktą, nes išvyko pagal 2 straipsnio b punktą sudarytą sutartį. Skundo pateikėjas teigė, kad dėl to sunku įsivaizduoti, kaip ši sutartis galėtų būti aiškinama kaip atitinkanti jo asmeninius interesus.

Tolesni tyrimai

Atidžiai apsvarsčius Komisijos nuomonę ir skundo pateikėjo pastabas paaiškėjo, kad būtina atlikti papildomus tyrimus.

Dėl prašymo pateikti papildomos informacijos

Todėl 2004 m. balandžio 7 d. ombudsmenas pateikė Komisijai prašymą suteikti papildomos informacijos, prašydamas: 1) paaiškinti, kodėl nebuvo svarstoma galimybė suteikti skundo pateikėjui naują sutartį pagal Sąlygų 2 straipsnio a punktą, 2) pateikti pastabas dėl skundo pateikėjo pastabų dėl jo nuomonės ir 3) pareikšti savo nuomonę dėl išvadų, kurias reikia padaryti šioje byloje iš Teisingumo Teismo sprendimo Bories byloje, ypač jo 62 punkto. Komisijos taip pat buvo paprašyta pateikti 1996 m. lapkričio mėn. priimtų „nouvelle politique des agents temporaires relevant de l’article 2a du RAA“ nuostatų kopiją.

Komisijos atsakymas

Savo atsakyme Komisija pateikė šias pastabas:

Skundo pateikėjas, prieš pateikdamas Komisijai skundą pagal 90 straipsnio 2 dalį, savanoriškai pasirašė sutartį neginčydamas jos teisėtumo. Kankūno konferencija, t. y. labai specifinė ir laikina padėtis, buvo vienintelė priežastis, dėl kurios skundo pateikėjui buvo pasiūlyta nauja sutartis pagal Sąlygų 2 straipsnio b punktą.

Organizuodama savo tarnybas Komisija turėjo didelę diskreciją dėl laikinųjų tarnautojų sutarčių trukmės ir pratęsimo. Sutartinių santykių pratęsimas pagal Sąlygų 2 straipsnio b punktą atitiko ne tik tarnybos interesus, bet ir galiojančias taisykles.

1996 m. sprendimas visiškai atitiko Sąlygų 8 straipsnį. Šiame sprendime nustatyta bendra taisyklė, kad terminuotos darbo sutartys gali būti sudaromos ne ilgesniam kaip trejų metų laikotarpiui, numatant galimybę jas pratęsti ne ilgesniam kaip vienų metų laikotarpiui. Tačiau tais atvejais, kai dėl Komisijos nuožiūrai paliktų priežasčių pagal Sąlygų 2 straipsnio a punktą gali būti pasiūlytas tolesnis sutarties pratęsimas, tokia sutartis būtų neterminuota, kaip numatyta Sąlygų 8 straipsnyje.

Komisija laikėsi rūpestingumo ir teisėtų lūkesčių principų skundo pateikėjo atžvilgiu. Iš tikrųjų ieškovas pasinaudojo sutarties pratęsimu, dėl kurio jam tapo lengviau valdyti sutartinių santykių su Komisija pasibaigimo pasekmes.

Kalbant apie galimybę perkelti laikinojo darbuotojo įgytų teisių į pensiją aktuarinį ekvivalentą, tiesa, kad tai taikoma tik sutartims pagal Sąlygų 2 straipsnio a, c ir d punktus. Tačiau, nors laikinieji tarnautojai(6) negalėjo pasinaudoti šia galimybe perkelti teises į pensiją, jie turėjo teisę į Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 12 straipsnyje numatytą išeitinę išmoką.

Sprendime Bories byloje patvirtinta, kad vidaus sprendimu apriboti sutarties trukmę iki trumpesnės trukmės, nei leidžiama pagal Sąlygų 8 straipsnį, negalima pateisinti vėlesnio sprendimo atsisakyti pratęsti sutartį. Tačiau sprendimas nesukūrė pareigos pratęsti laikinojo darbuotojo sutartį, o tik reiškė, kad tokio pratęsimo negalima visiškai atmesti.

Komisija pateikė 1996 m. lapkričio 12 d. dokumento „Politique des agents temporaires relevant de l’article 2 a) du régime applicable aux autres agents des Communautés européennes (RAA)“, kuris turėjo būti pateiktas Komisijai 1996 m. lapkričio 13 d., kopiją.

Skundo pateikėjo pastabos

Savo pastabose skundo pateikėjas laikėsi nuomonės, kad 1996 m. Komisijos sprendimu buvo nustatytos fiksuotos sutarčių ribos pagal Sąlygų 2 straipsnio a punktą ir nebuvo suteikta jokio lankstumo, kaip matyti iš Komisijos atsakymo. Skundo pateikėjas taip pat pabrėžė, kad sutarties pagal 2 straipsnio b punktą pasirašymas nereiškia, kad jis atsisakė teisės ginčyti jam pasiūlytos sutarties rūšį.

Dėl teisių į perleidžiamą pensiją skundo pateikėjas pažymėjo, kad jis tikėjosi, jog Komisija įrodys savo teiginį, kad jis nepatyrė jokios žalos jo interesams.

Skundo pateikėjas nurodė, kad jis būtų dėkingas, jei ombudsmenas priimtų sprendimą dėl jo bylos.

SPRENDIMĄ

1 Sutarties nepratęsimas pagal Sąlygų 2 straipsnio a punktą

1.1 1999 m. gruodžio mėn. skundo pateikėjas buvo įdarbintas laikinuoju darbuotoju pagal Kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygų (toliau – Sąlygos) 2 straipsnio a punktą trejų metų laikotarpiui ir dirbo Komisijos Prekybos generaliniame direktorate (toliau – GD). Sąlygų 2 straipsnio a punktas susijęs su darbuotojais, įdarbintais užimti pareigas, kurios laikomos laikinomis. 1999 m. lapkričio 29 d. laiške, kuriuo sutartis buvo persiųsta skundo pateikėjui, Komisijos Personalo ir administracijos generalinis direktoratas nurodė, kad sutartis gali būti pratęsta „tik ne ilgesniam kaip 3 mėnesių laikotarpiui pagal 1996 m. lapkričio 13 d. Komisijos sprendimą, nustatantį ilgiausią terminą įvairių rūšių sutartims“. 2002 m. sutartis buvo pratęsta dar trims mėnesiams iki 2003 m. kovo 15 d. 2003 m. vasario 24 d. rašte Komisijos Personalo ir administracijos generaliniam direktoratui Prekybos generalinis direktoratas nurodė, kad skundo pateikėjo sutartis pagal Sąlygų 2 straipsnio a punktą netrukus baigs galioti ir nebegali būti pratęsta („ne peut plus être prolongé“). Prekybos GD pažymėjo, kad norėtų pasinaudoti skundo pateikėjo paslaugomis, susijusiomis su būsima PPO konferencija Kankūne, kuri įvyks 2003 m. rugsėjo mėn. Todėl ji pareiškė ketinanti pasiūlyti skundo pateikėjui terminuotą laikinojo darbuotojo sutartį pagal Sąlygų 2 straipsnio b punktą iki 2003 m. rugsėjo mėn. pabaigos. Sąlygų 2 straipsnio b punktas susijęs su darbuotojais, laikinai įdarbintais nuolatinėms pareigoms užimti. 2003 m. kovo 14 d. laišku Personalo ir administracijos GD informavo skundo pateikėją, kad pagal Sąlygų 2 straipsnio b punktą jam buvo sudaryta nauja 6,5 mėn. trukmės (iki 2003 m. rugsėjo 30 d.) laikinojo personalo darbo sutartis, kurios pratęsti negalima.

1.2 2003 m. spalio mėn. ombudsmenui pateiktame skunde skundo pateikėjas teigė, kad Komisijai nusprendus palikti jo tarnybas toje pačioje padėtyje, tame pačiame lygyje ir nenutraukiant tarnybos, ji turėjo pasiūlyti jam sudaryti neterminuotą laikinojo tarnautojo sutartį pagal Sąlygų 2 straipsnio a punktą, kaip numatyta Sąlygų 8 straipsnio paskutiniame sakinyje. Todėl skundo pateikėjas teigė, kad Komisijos sprendimas sudaryti su juo sutartį pagal Sąlygų 2 straipsnio b punktą yra neteisėtas.

1.3 Komisija nurodė, kad, organizuodama savo tarnybų darbą, ji turi didelę diskreciją dėl laikinųjų tarnautojų sutarčių trukmės ir pratęsimo. Komisijos teigimu, sutartinių santykių pratęsimas pagal Sąlygų 2 straipsnio b punktą atitiko ne tik tarnybos interesus, bet ir galiojančias taisykles. Komisija taip pat nurodė, kad prieš pateikdamas skundą skundo pateikėjas savanoriškai pasirašė sutartį neginčydamas jos teisėtumo.

1.4 Ombudsmenas pažymi, kad Komisija nesiūlo daryti jokių išvadų dėl to, kad skundo pateikėjas pasirašė paskutinę sutartį neginčydamas jos teisėtumo. Tačiau, siekiant išvengti bet kokių abejonių, ombudsmenas mano, kad naudinga pabrėžti, jog vien tai, kad buvo pasirašyta sutartis pagal 2 straipsnio b punktą, nereiškia, kad skundo pateikėjas norėjo atsisakyti savo teisės ginčyti jam pasiūlytos rūšies sutartį.

1.5 Ombudsmenas pažymi, kad Sąlygų 8 straipsnyje numatyta, jog terminuotam laikotarpiui įdarbintų laikinųjų darbuotojų, kuriems taikomas 2 straipsnio a punktas, sutartys gali būti pratęsiamos ne daugiau kaip vieną kartą terminuotam laikotarpiui ir kad bet koks tolesnis pratęsimas yra "neterminuotas". Taigi 8 straipsnyje aiškiai numatyta galimybė, kad 2 straipsnio a punkte nurodytos terminuotos sutartys, kurios jau buvo pratęstos kitam terminuotam laikotarpiui, gali būti pratęstos dar kartą, šį kartą neterminuotam laikotarpiui. Šį aiškinimą patvirtina 2003 m. lapkričio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas sujungtose bylose T-331/00 ir T-115/01 Bories ir kiti prieš Komisiją (7), susijęs su sutartimis pagal Sąlygų 2 straipsnio d punktą. Pažymėtina, kad tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, dėl kurių buvo iškelta ši byla (ir faktinės aplinkybės, dėl kurių buvo priimtas sprendimas Bories byloje), galiojusios redakcijos pirmiau minėtos 8 straipsnio nuostatos buvo taikomos sutartims pagal Sąlygų 2 straipsnio a punktą ir sutartims pagal 2 straipsnio d punktą.

1.6 Skundo pateikėjas pagal 2 straipsnio a punktą turėjo terminuotą sutartį, kuri buvo vieną kartą pratęsta dar vienam terminuotam laikotarpiui. Iš to, kas išdėstyta pirmiau, matyti, kad 2003 m. vasario–kovo mėn. Komisija turėjo galimybę pratęsti skundo pateikėjo sutartį pagal 2 straipsnio a punktą, jeigu toks pratęsimas atitiko paslaugos interesus. Ombudsmenas pažymi, kad sutartis pagal Sąlygų 2 straipsnio b punktą buvo sudaryta dėl to, kad 2003 m. rugsėjo mėn. Kankūne vykusioje PPO konferencijoje Komisija norėjo pasinaudoti skundo pateikėjo paslaugomis. Taigi akivaizdu, kad tarnyba buvo suinteresuota pratęsti skundo pateikėjo darbo Komisijoje trukmę. Tiesa, atrodo, kad šis motyvas buvo susijęs tik su pratęsimu ribotam, o ne neribotam laikotarpiui. Tačiau šiame kontekste reikėtų atsižvelgti į 2002 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą sujungtose bylose T-137/99 ir T-18/00 Martínez Páramo prieš Komisiją (8). Ši byla buvo susijusi su laikinaisiais darbuotojais, kurių sutartys pagal Sąlygų 2 straipsnio a punktą baigėsi ir kuriems Komisija pagal 2 straipsnio b punktą ribotam laikotarpiui sudarė naują sutartį, kad šie asmenys galėtų dalyvauti vidaus konkursuose. Teismas nusprendė, kad Komisija veikė ieškovo interesais ir kad Sąlygų 2 ir 8 straipsniai nebuvo pažeisti(9). Ji pridūrė, kad, užuot sudariusi sutartį pagal 2 straipsnio b punktą, Komisija taip pat galėjo pratęsti sutartį pagal Sąlygų 2 straipsnio a punktą neribotam laikui, nes tokia sutartis galėjo būti nutraukta paprasčiausiai apie tai įspėjus prieš tris mėnesius ir nenurodant priežasčių(10). Ombudsmenas mano, kad jei Teismas Martínez Páramo byloje, kurioje Komisija veikė ieškovo interesais, nusprendė, kad galima pratęsti sutartį pagal 2 straipsnio a punktą, tai a fortiori turėtų būti taikoma ir šiuo atveju, kai skundo pateikėjo darbo pratęsimas akivaizdžiai atitiko tarnybos interesus.

1.7 Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, ombudsmenas mano, kad Komisija šiuo atveju turėjo dvi galimybes, t. y. pratęsti sutartį pagal Sąlygų 2 straipsnio a punktą arba sudaryti naują sutartį pagal 2 straipsnio b punktą. Iš ombudsmeno turimų įrodymų aiškiai matyti, kad Komisija niekada nesvarstė galimybės pratęsti skundo pateikėjo sutartį pagal 2 straipsnio a punktą. Ombudsmenas taip pat pažymi, kad Komisija nepateikė jokių paaiškinimų dėl to, kodėl ji nesvarstė šios galimybės, nepaisant to, kad ombudsmenas jos aiškiai paprašė spręsti šį klausimą. Žinoma, Komisija turi didelę diskreciją dėl laikinųjų tarnautojų sutarčių trukmės ir pratęsimo. Tačiau ombudsmenas mano, kad naudojimasis šia diskrecija suponuoja, kad Komisija, prieš pasirinkdama vieną iš jų, apsvarsto visas turimas galimybes. Akivaizdu, kad šiuo atveju taip nebuvo.

1.8 Šiomis aplinkybėmis ombudsmenas mano, kad tai, jog Komisija neapsvarstė galimybės pratęsti skundo pateikėjo sutartį pagal Sąlygų 2 straipsnio a punktą, o ne sudaryti jam naują sutartį pagal 2 straipsnio b punktą, yra netinkamas administravimas. Šiuo klausimu bus pateikta kritinė pastaba.

1.9 Siekdamas išvengti galimų nesusipratimų, ombudsmenas neatmeta galimybės, kad jei Komisija būtų tinkamai išsprendusi šį klausimą, ji būtų galėjusi padaryti išvadą, kad yra pagrįstų priežasčių pasiūlyti skundo pateikėjui sutartį pagal Sąlygų 2 straipsnio b punktą, o ne 2 straipsnio a punktą. Ombudsmeno nustatytas netinkamas administravimas yra tai, kad Komisija niekada nesvarstė klausimo, koks būtų tinkamas šių dviejų galimybių pasirinkimas.

2 Piktnaudžiavimas valdžia

2.1 Skundo pateikėjas teigė, kad veikdama taip, kaip veikė, Komisija piktnaudžiavo įgaliojimais. Skundo pateikėjo nuomone, nebuvo jokios priežasties sudaryti su juo sutartį pagal Sąlygų 2 straipsnio b punktą, išskyrus tai, kad Komisija galėjo apeiti Sąlygų 8 straipsnio paskutinį sakinį.

2.2 Komisija laikėsi nuomonės, kad ji veikė laikydamasi taikytinų taisyklių.

2.3 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką teisės aktas laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais, tik jeigu remiantis objektyviais, reikšmingais ir nuosekliais įrodymais paaiškėja, kad jis buvo priimtas tik arba bent jau iš esmės siekiant kitų nei nurodytieji tikslų arba vengiant Sutartyje konkrečiai numatytos procedūros, skirtos konkretaus atvejo aplinkybėms įvertinti (1997 m. gegužės 14 d.

2.4 Šioje byloje skundo pateikėjas teigė, kad Komisijai nusprendus palikti jo tarnybas toje pačioje padėtyje, tame pačiame lygyje ir nenutraukiant tarnybos, ji turėjo pasiūlyti jam sudaryti neterminuotą laikinojo tarnautojo sutartį pagal KTĮS 2 straipsnio a punktą, kaip numatyta KTĮS 8 straipsnio paskutiniame sakinyje.

2.5 Ombudsmenas mano, kad skundo pateikėjo nuomonė iš pirmo žvilgsnio atrodo pagrįsta, atsižvelgiant į tai, kad toks pratęsimas, atrodo, buvo lengviausias sprendimas Komisijos poreikiams patenkinti. Pažymėtina, kad dėl sutarties sudarymo pagal Sąlygų 2 straipsnio b punktą Komisija taip pat turėjo leisti nukrypti nuo savo vidaus taisyklių, kad būtų galima išlaikyti skundo pateikėjo ankstesnį lygį. Tačiau vienos iš dviejų galimybių pasirinkimas nėra piktnaudžiavimo įgaliojimais įrodymas, net jei pasirinkta galimybė nėra akivaizdesnė.

2.6 Ombudsmenas pažymi, kad skundo pateikėjas taip pat teigė, kad 1996 m. Komisijos sprendime dėl naujos politikos laikinųjų darbuotojų atžvilgiu buvo nustatytos fiksuotos sutarčių ribos pagal Sąlygų 2 straipsnio a punktą ir kad dėl šios priežasties jo sutartis nebuvo pratęsta pagal 2 straipsnio a punktą.

2.7 Komisija sutiko, kad sprendime Bories byloje (kuriuo rėmėsi skundo pateikėjas) patvirtinta, kad vidaus sprendimu, kuriuo sutarties trukmė apribojama iki trumpesnės trukmės, nei leidžiama pagal Sąlygų 8 straipsnį, negalima pateisinti vėlesnio sprendimo atsisakyti pratęsti sutartį. Tačiau Komisija teigė, kad jos 1996 m. sprendimas visiškai atitiko Sąlygų 8 straipsnį. Komisijos teigimu, šiame sprendime buvo nustatyta bendra taisyklė, kad laikinųjų sutarčių trukmė buvo apribota iki trejų metų, numatant galimybę jas pratęsti ne ilgiau kaip vieneriems metams. Tačiau tais atvejais, kai dėl Komisijos nuožiūrai paliktų priežasčių pagal Sąlygų 2 straipsnio a punktą gali būti pasiūlytas tolesnis sutarties pratęsimas, tokia sutartis būtų neterminuota, kaip numatyta Sąlygų 8 straipsnyje.

2.8 Ombudsmenui paprašius pateikti šio sprendimo kopiją, Komisija pateikė 1996 m. lapkričio 12 d. dokumento „Politique des agents temporaires relevant de l’article 2 a) du régime applicable aux autres agents des Communautés européennes (RAA)“, kuris turėjo būti pateiktas Komisijai 1996 m. lapkričio 13 d., kopiją.

2.9 Ombudsmenas nemano, kad būtina nuspręsti, ar Komisija teisingai aiškina šį tekstą. Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad pagal šio teksto 6 punkto b papunktį 2 straipsnio a punkte nurodytos sutartys gali būti pratęstos vieną kartą, o sutarties laikotarpis gali būti ne ilgesnis kaip ketveri metai. Ombudsmenas mano, kad visiškai aišku, jog Komisijos tarnybos bent jau laikėsi tvirtos nuomonės, kad šis sprendimas neleido joms pratęsti sutarties pagal 2 straipsnio a punktą tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė dabar. Reikėtų priminti, kad 1999 m. lapkričio 29 d. laiške, kuriuo sutartis buvo persiųsta skundo pateikėjui, Komisijos Personalo ir administracijos GD nurodė, kad sutartis „gali būti pratęsta ne ilgesniam kaip 3 mėnesių laikotarpiui pagal 1996 m. lapkričio 13 d. Komisijos sprendimą, nustatantį ilgiausią terminą įvairių rūšių sutartims“(11). 2003 m. vasario 24 d. rašte Personalo ir administracijos GD Prekybos GD nurodė, kad skundo pateikėjo sutartis pagal Sąlygų 2 straipsnio a punktą netrukus baigs galioti ir nebegali būti pratęsta („ne peut plus être prolongé“).

2.10 Šiomis aplinkybėmis ombudsmenas mano, kad Komisijos požiūris šiuo atveju buvo akivaizdžiai klaidingas. Tačiau, kaip minėta pirmiau (žr. 2.3 punktą), tam, kad priemonė būtų laikoma piktnaudžiavimu įgaliojimais, jos turi būti imtasi tik arba bent jau iš esmės siekiant kitų nei nurodytieji tikslų arba vengiant Sutartyje konkrečiai nustatytos procedūros, skirtos konkretaus atvejo aplinkybėms nagrinėti. Šiuo atveju atrodo, kad Komisija nežinojo apie galimybę pratęsti skundo pateikėjo sutartį pagal Sąlygų 2 straipsnio a punktą. Tokiomis aplinkybėmis, atrodo, nepakanka įrodymų, kad Komisija veikė siekdama išvengti Bendrijos teisėje konkrečiai numatytos bylos aplinkybių nagrinėjimo procedūros. Taigi šiuo skundo aspektu netinkamo administravimo atvejų nenustatyta.

3 Išvada

3.1 Remiantis ombudsmeno atliktais šio skundo tyrimais, būtina pateikti tokią kritinę pastabą:

Komisija turi didelę diskreciją dėl laikinųjų darbuotojų sutarčių trukmės ir pratęsimo. Tačiau ombudsmenas mano, kad naudojimasis šia diskrecija suponuoja, kad Komisija, prieš pasirinkdama vieną iš jų, apsvarsto visas turimas galimybes. Šiuo atveju Komisija, vadovaudamasi Kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygų (toliau – Sąlygos) 2 straipsnio b punktu, sudarė skundo pateikėjui naują sutartį, visiškai nesvarstydama galimybės pratęsti jo sutartį pagal Sąlygų 2 straipsnio a punktą, t. y. galimybę, aiškiai numatytą Sąlygų 8 straipsnyje. Tai netinkamo administravimo atvejis.

3.2 Atsižvelgiant į tai, kad šis bylos aspektas yra susijęs su procedūromis, susijusiomis su konkrečiais praeities įvykiais, kad skundo pateikėjas nepateikė aiškaus reikalavimo atlyginti žalą ir kad jis paprašė ombudsmeno priimti sprendimą dėl jo skundo, nėra tikslinga siekti draugiškai išspręsti šį klausimą. Todėl ombudsmenas užbaigia bylą.

Apie šį sprendimą taip pat bus informuotas Europos Komisijos pirmininkas.

Nuoširdžiai Jūsų,

 

P. Nikiforos DIAMANDOUROS

---

(1) Nuo 2004 m. gegužės 1 d. galiojančioje naujoje 8 straipsnio 1 dalies redakcijoje nustatyta: „Laikinieji darbuotojai, kuriems taikomas 2 straipsnio a punktas, gali būti įdarbinami terminuotam ir neapibrėžtam laikotarpiui. Tokių terminuotam laikotarpiui įdarbintų darbuotojų sutartys terminuotam laikotarpiui gali būti pratęsiamos ne daugiau kaip vieną kartą. Bet koks tolesnis pratęsimas yra neribotam laikui.“

(2) Atrodo, kad tai yra labiausiai tikėtina šio sprendimo priėmimo data. Tačiau reikėtų pažymėti, kad skundo pateikėjas ir kai kurie jo pateikti Komisijos dokumentai susiję su „lapkričio 14 d.“.

(3) Skundo pateikėjas nurodo vienus metus, o Komisija 1999 m. lapkričio 29 d. laiške, kuriuo skundo pateikėjui perduodama sutartis (žr. toliau), nurodo ne ilgesnį kaip trijų mėnesių laikotarpį.

(4) Atrodo, kad atitinkamas pareigas ėjo iki 2003 m. rugsėjo 30 d. komandiruotas valstybės tarnautojas.

(5) Pagal analogiją taikoma laikiniesiems darbuotojams pagal Sąlygų 46 straipsnį.

(6) Neaišku, ar šiuo atveju kalbama tik apie laikinuosius darbuotojus, įdarbintus pagal Sąlygų 2 straipsnio b punktą.

(7) Žr. sprendimo 59 punktą.

(8) [2002] Rink. SC I-A-119, II-639.

(9) Ten pat, 92 ir paskesni punktai, 107 punktas.

(10) Žr. ten pat, 105 punktas.

(11) Remiantis Komisijos pateiktu 1996 m. sprendimo tekstu, ši nuomonė taip pat būtų klaidinga, kiek tai susiję su ilgiausiu pirmojo pratęsimo laikotarpiu, atsižvelgiant į tai, kad minėtame sprendime leidžiamas ilgiausias ketverių metų laikotarpis.