Byla buvo susijusi su Europos Komisijos sprendimu tam tikras išlaidas, kurias deklaravo nevyriausybinė organizacija, dalyvavusi ES finansuojamame projekte, kuriuo siekiama kovoti su rasizmu prieš romus, laikyti netinkamomis finansuoti. Skundo pateikėjas teigė, kad Komisija tinkamai neišnagrinėjo įrodymų prieš nustatydama, kad išlaidos yra netinkamos finansuoti.

Ombudsmenas ištyrė šį klausimą ir nustatė, kad Komisija nevykdė netinkamo administravimo.

2017 m. birželio 19–20 d. vykusioje Europos ombudsmenų tinklo konferencijoje kai kurie Migracijos darbo grupėje dalyvavę ombudsmenai išreiškė susirūpinimą dėl konkrečios nukrypti leidžiančios nuostatos, nustatytos Šeimos susijungimo direktyvos (toliau – direktyva)[1] 12 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje, praktinio taikymo.

Konkrečiai, valstybės narės gali nuspręsti netaikyti nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo reikalavimų [2], nustatytų naudojimuisi teise į šeimos susijungimą [3], jei prašymas dėl šeimos susijungimo pateikiamas pasibaigus trijų mėnesių [4] laikotarpiui nuo pabėgėlio statuso suteikimo.

Po darbo grupės diskusijų Belgijos federalinio ombudsmeno tarnybos 2017 m. spalio 18 d. e. laiške paaiškino, kad Belgijos teisėje nustatytas ilgesnis nei direktyvoje [5] numatytas minimalus trijų mėnesių laikotarpis ir kad nukrypti leidžiančios nuostatos taikymui taikomas 12 mėnesių terminas.

Vis dėlto Belgijos federalinis ombudsmenas iš gautų skundų pastebėjo, kad pabėgėlių šeimos nariai Belgijoje gali susidurti su praktiniais sunkumais, trukdančiais jiems pateikti prašymą per 12 mėnesių nuo pabėgėlio statuso suteikimo globėjui. Šie sunkumai iš pradžių buvo pašalinti 2015 m.^[6]. Todėl pabėgėlių šeimos nariai gali pateikti prašymą tiesiogiai, jei pateikia savo tapatybės įrodymą, užpildo prašymo išduoti vizą formą ir galiausiai sumoka vizos mokesčius (jų byla gali būti užpildyta vėliau).

Tačiau, pasak Belgijos federalinio ombudsmeno, konsulinės įstaigos ir jų darbuotojai vis dar susidūrė su tam tikrais sunkumais, pavyzdžiui, dėl to, kad:

(1) konsulinės įstaigos ne visada nurodo atitinkamą informaciją savo interneto svetainėje arba pabėgėliams skirtuose patvirtinamuosiuose dokumentuose.

(2) jie ne visada aktyviai informuoja pabėgėlių šeimos narius, kurie kreipiasi į konsulines įstaigas, kad jie gali pateikti prašymą tiesiogiai.

(3) prašymą išduoti vizą pateikiantys asmenys kartais labai vėluoja susitarti dėl susitikimo ambasadoje (dėl administracinių gebėjimų trūkumo, dėl kurio atsiranda didelių organizacinių suvaržymų).

(4) palankių taisyklių vykdymo užtikrinimas priklauso nuo to, ar ambasada žino apie tas taisykles ir organizacinius suvaržymus.

(5) sudėtinga ištaisyti padėtį, kai terminas pasibaigė dėl ambasados veiksmų (arba neveikimo), nes Užsienio reikalų ministerija ir Imigracijos tarnyba šiuo klausimu laikosi prieštaringų pozicijų.

Siekdamas išspręsti šias problemas, Belgijos federalinis ombudsmenas norėjo paklausti Komisijos apie galimą palankesnį direktyvos aiškinimą.

Užklausa

Europos ombudsmeno Komisijai pateiktame klausime institucijos buvo paklausta, ar ji galėtų patvirtinti, kad jos (palankus) trijų mėnesių termino (numatyto Direktyvos 2003/86/EB 12 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje), nurodyto 2014 m. Komisijos komunikate [7], kuriame valstybėms narėms pateikiamos direktyvos taikymo gairės [8], aiškinimas vis dar galioja, atsižvelgiant į nuo 2014 m. paaštrėjusią pabėgėlių krizę ir palyginti nedidelę prieglobsčio prašytojų, kuriems valstybės narės iki šiol suteikė pabėgėlio statusą, dalį.

Komisijos atsakymas

2017 m. gruodžio 20 d. Komisija atsakė į šį klausimą.

Komisija patvirtino, kad jos 2014 m. komunikate dėl direktyvos taikymo gairių pateiktas pareiškimas tebetaikomas. Ji plačiai citavo komunikato 6.1.3 skirsnį.

Komisija pridūrė, kad savo 2015 m. gegužės mėn. Europos migracijos darbotvarkėje [9] ji pabrėžė, kad reaguodamos į žmonių tragedijas migracijos krizės metu valstybės narės kartu su perkėlimu į ES turėtų naudotis kitais teisėtais būdais, prieinamais asmenims, kuriems reikia apsaugos. Tai, be kita ko, „privatus ir (arba) nevyriausybinis rėmimas ir humanitariniai leidimai, taip pat nuostatos dėl šeimos susijungimo“. Komisija padarė išvadą, kad pirmiau minėtas pareiškimas rodo, jog Komisijos pozicija pabėgėlių šeimos susijungimo klausimais dėl paaštrėjusios pabėgėlių krizės nepasikeitė.

Galiausiai Komisija nurodė neseniai atlikto EMT (Europos migracijos tinklo) tyrimo ataskaitą, kurioje apžvelgiama padėtis įvairiose valstybėse narėse, susijusi su laikotarpiu, per kurį turėtų būti pateikti prašymai dėl supaprastinto pabėgėlių šeimos susijungimo [10]. 

2018 m. sausio 9 d. Komisijos atsakymas buvo nusiųstas Belgijos federaliniam ombudsmenui.

Grįžtamoji informacija

Belgijos federalinis ombudsmenas nepateikė jokių pastabų dėl Komisijos atsakymo.

Užbaigimo procedūra

Atsižvelgiant į atsakymo turinį (t. y. į tai, kad Komisija patvirtino savo 2014 m. komunikate pateiktą pareiškimą) ir į tai, kad Belgijos federalinis ombudsmenas nepateikė jokių pastabų, padaryta išvada, kad užklausoje iškeltas klausimas buvo tinkamai išspręstas.

[1] 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą, OL L 251, 2003 10 3, p. 12.

[2] Šie reikalavimai yra: i) tinkamas būstas šeimai, ii) sveikatos draudimas ir iii) pakankami nuolatiniai ir reguliarūs ištekliai.

[3] Atitinkama 12 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos dalis suformuluota taip: „Nukrypstant nuo 7 straipsnio, valstybės narės nereikalauja, kad pabėgėlis ir (arba) jo šeimos narys (-iai) pateiktų su tais 4 straipsnio 1 dalyje nurodytais šeimos nariais susijusių prašymų įrodymus, kad pabėgėlis atitinka 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus.“

[4] Atitinkama 12 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos dalis suformuluota taip: „Valstybės narės gali reikalauti, kad pabėgėlis atitiktų 7 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, jei prašymas dėl šeimos susijungimo nepateikiamas per tris mėnesius nuo pabėgėlio statuso suteikimo “ (pabraukta papildomai).

[5] 1980 m. gruodžio 15 d. Įstatymo dėl užsieniečių atvykimo, buvimo, apgyvendinimo ir išsiuntimo (Belgija) 10 straipsnio 2 dalies penkta įtrauka.

[6] Belgijos ombudsmenas išvardijo šiuos praktinius neatitikimus, kuriuos 2015 m. pašalino Užsienio reikalų ministerija ir Imigracijos tarnyba: (1) Belgijos ambasados reikalauja, kad prašytojai, prieš pateikdami prašymą dėl šeimos susijungimo, legalizuotų visus savo dokumentus, o tai užima daug laiko. (2) Belgijos ombudsmenas pastebėjo, kad šeimos nariams buvo labai sunku gauti visus papildomus dokumentus, kurių ambasada reikalauja prašymui užregistruoti.

[7] Komisijos komunikatas Europos Parlamentui ir Tarybai dėl Direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą taikymo gairių, COM(2014) 210 final.

[8] COM(2014) 210, 6.1.3: „12 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje valstybėms narėms leidžiama reikalauti, kad pabėgėlis atitiktų 7 straipsnio 1 dalies sąlygas, jei prašymas dėl šeimos susijungimo nepateikiamas per tris mėnesius nuo pabėgėlio statuso suteikimo. Per šį laikotarpį pabėgėliai dažnai susiduria su praktiniais sunkumais, kurie gali tapti praktine kliūtimi šeimos susijungimui. Todėl Komisija mano, kad tai, jog dauguma valstybių narių netaiko šio apribojimo, yra tinkamiausias sprendimas.

Vis dėlto, jei valstybės narės nuspręstų taikyti šią nuostatą, Komisija mano, kad vertindamos individualų prašymą jos turėtų atsižvelgti į objektyvias praktines kliūtis, su kuriomis susiduria prašytojas, kaip į vieną iš veiksnių. Be to, nors valstybės narės pagal 11 straipsnį ir 5 straipsnio 1 dalį gali laisvai nuspręsti, ar prašymą turėtų pateikti globėjas, ar šeimos narys, dėl ypatingos pabėgėlių ir jų šeimos narių padėties tai gali būti ypač sudėtinga ar neįmanoma.

Todėl Komisija mano, kad valstybės narės, ypač taikydamos terminą, turėtų suteikti galimybę globėjui pateikti prašymą valstybės narės teritorijoje, kad būtų užtikrintas teisės į šeimos susijungimą veiksmingumas. Galiausiai, jei pareiškėjas susiduria su objektyviomis praktinėmis kliūtimis, trukdančiomis laikytis trijų mėnesių termino, Komisija mano, kad valstybės narės turėtų leisti jam pateikti dalinę paraišką, kuri turėtų būti užpildyta, kai tik bus gauti dokumentai arba sėkmingai užbaigtas atsekimas. Komisija taip pat ragina valstybes nares laiku ir suprantamai pateikti aiškią informaciją apie pabėgėlių šeimos susijungimą (pavyzdžiui, kai jiems suteikiamas pabėgėlio statusas).“

[9] Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui Europos migracijos darbotvarkė“ (COM(2015) 240).

[10] Ataskaitą galima rasti adresu https://ec.europa.eu/home-affairs/sites/homeaffairs/files/00_family_reunification_sr_final.pdf

The case concerned the handling by the Commission of a complaint concerning the complainant's exclusion from a network of experts due to his allegedly inappropriate behaviour. The Ombudsman inquired into the issue and found that the Commission's overall response to the allegations made against the complainant was inadequate. The Ombudsman found that the Commission had failed to carry out a thorough, objective and neutral assessment of the facts. The Ombudsman then made a proposal for a solution, which the Commission rejected. The Ombudsman has therefore decided to close the case with a finding of maladministration on the part of the Commission.

Šį skundą pateikė Vokietijos bendrovė, veikianti gamtos inžinerijos ir kultūros mokslų bei medicinos srityje. Ji buvo susijusi su ES projektu, skirtu suprasti ląstelių ciklo kontrolės mechanizmus ir rasti galimus su ląstelių ciklu susijusių ligų sprendimus. Atlikusi projekto auditą, Komisija nusprendė nepripažinti tam tikrų išlaidų tinkamomis finansuoti. Skundo pateikėjas prieštaravo šiam sprendimui ir teigė, kad Komisijos ir jos auditorių elgesys atliekant auditą buvo neteisingas, nesąžiningas ir neatitiko geros administracinės praktikos. Ombudsmenas ištyrė šiuos klausimus ir nenustatė netinkamo Komisijos elgesio administravimo.

Byla susijusi su tuo, kaip ENISA skundo pateikėjui, ENISA darbuotojui, paskyrė kitas užduotis ir pakeitė jo darbo aplinką. Ombudsmenė ištyrė šį klausimą ir pasiūlė rasti draugišką sprendimą, bet ENISA su tuo nesutiko. Vėliau ombudsmenė pateikė rekomendacijų projektą, kuriame paprašė, kad ENISA: 1) pripažintų, kad ji (a) nepasitarė su skundo pateikėju prieš priimdama sprendimą dėl kitų užduočių paskyrimo, (b) nemotyvavo savo veiksmų, (c) tinkamai nepranešė apie savo sprendimus dėl kitų užduočių paskyrimo, (d) neatsakė į atitinkamus skundo pateikėjo prašymus ir (e) tinkamai neatsižvelgė į skundo pateikėjo gerovę; 2) atsiprašytų skundo pateikėjo; 3) skundo pateikėjui ex gratia sumokėtų 1 000 EUR; 4) oficialiai pažadėtų ombudsmenui, kad ateityje tokie netinkamo administravimo atvejai nepasikartos. ENISA pritarė ombudsmenės rekomendacijų projektui ir ėmėsi veiksmų jam įgyvendinti. Tada ombudsmenė baigė bylą.