Strasbūras, 2008 m. birželio 5 d.

Gerbiamas pone O.,

2007 m. gegužės 25 d. Ispanijos aplinkosaugos asociacijos „WWF/Adena“ vardu pateikėte skundą Europos ombudsmenui prieš Europos Komisiją. Skundas buvo susijęs su Komisijos sprendimu baigti nagrinėti skundą, kurį jūs pateikėte šiai institucijai, dėl to, kad Ispanijos valdžios institucijos, suteikdamos leidimą vykdyti patekimo į Sevilijos uostą gerinimo projektą, nesilaikė ES aplinkos apsaugos direktyvų.

2007 m. liepos 24 d. pranešiau Komisijos pirmininkui apie Jūsų skundą ir paprašiau iki 2007 m. lapkričio 30 d. pateikti nuomonę dėl jo. 2007 m. gruodžio 5 d. Komisija pateikė savo nuomonę anglų kalba. 2007 m. gruodžio 13 d. Komisija išsiuntė nuomonės vertimą į ispanų kalbą, kuris Jums buvo persiųstas 2007 m. gruodžio 18 d., ir paragino pateikti pastabas, jei to pageidaujate. 2008 m. sausio 9 d. pateikėte savo pastabas dėl Komisijos nuomonės.

Rašau dabar, kad praneščiau jums atliktų tyrimų rezultatus.

Konkurentė

Skundas buvo pateiktas Ispanijos aplinkosaugos asociacijos „WWF/Adena“ vardu. Skundo pateikėjos teigimu, bylos faktinės aplinkybės yra tokios:

Skundo pateikėjas 2005 m. Europos Komisijai pateikė skundą, kuris buvo užregistruotas numeriu 2005/4463. Skunde Komisijai skundo pateikėjas teigė, kad Ispanijos valdžios institucijos nesilaikė Tarybos direktyvos 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (1) (toliau – direktyva) 9 straipsnio 1 dalies, kai leido įgyvendinti patekimo į Sevilijos uostą gerinimo projektą, nesurengusios tinkamų viešų konsultacijų, kaip reikalaujama pagal minėtą nuostatą.

2006 m. vasario 13 d. Komisijos tarnybos informavo skundo pateikėją, kad, jų nuomone, jo skundo dalykas susijęs su tuo, kaip Ispanijos valdžios institucijos vykdo direktyvos 9 straipsnyje nustatytus įpareigojimus. Komisija pažymėjo, kad ji jau nagrinėjo šį klausimą pažeidimo nagrinėjimo procedūrose, kurias Europos Teisingumo Teismas peržiūrėjo byloje C-332/04 (2). Komisija nurodė, kad šios Teisingumo Teisme nagrinėjamos bylos baigtis lems tolesnius veiksmus, kurių ji imsis atlikusi skundo pateikėjo pateikto skundo tyrimą.

2006 m. kovo 16 d. Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje C-332/04, kuriame nusprendė, kad Ispanijos valdžios institucijos netinkamai įgyvendino direktyvos 9 straipsnį. Atsižvelgdamas į Teismo sprendimą, skundo pateikėjas buvo įsitikinęs, kad Komisija atsižvelgs į padėtį, dėl kurios jis skundėsi Teisingumo Teisme. Tačiau 2006 m. vasario 13 d. Komisija informavo skundo pateikėją, kad nusprendė baigti nagrinėti jo skundą, nes, Teisingumo Teismui nusprendus, kad Ispanijos teisės aktai, kuriais įgyvendinamas direktyvos 9 straipsnis, buvo neteisingi, ji nemanė, kad būtų naudinga nagrinėti atskiras bylas, susijusias su situacijomis, susiklosčiusiomis prieš Teisingumo Teismui priimant sprendimą. 2006 m. balandžio 27 d. raštu Komisija patvirtino savo sprendimą nutraukti skundo nagrinėjimą.

2007 m. balandžio 11 d. skundo pateikėjas paprašė Komisijos aiškiai paaiškinti priežastis, dėl kurių ji nutraukė bylą. 2007 m. gegužės 3 d. atsakyme skundo pateikėjui Komisija nurodė priežastis, kurias ji jau buvo nurodžiusi savo ankstesniame susirašinėjime, t. y. kad ji nemanė esant naudinga nagrinėti atskirus netinkamo direktyvos 9 straipsnio taikymo atvejus prieš Teisingumo Teismui priimant sprendimą byloje C-332/04.

Skunde Europos ombudsmenui skundo pateikėjas teigė, kad Komisija nepagrindė, kodėl ji nusprendė baigti nagrinėti jo skundą, nors Ispanijos valdžios institucijos akivaizdžiai pažeidė Bendrijos teisę.

Įtarimai ir pretenzijos, dėl kurių ombudsmenas paprašė Komisijos pateikti nuomonę, buvo tokie:

Komisija tinkamai nepagrindė savo sprendimo nutraukti skundo pateikėjo pateikto skundo nagrinėjimą.

Skundo pateikėjas teigia, kad Komisija turėtų persvarstyti savo sprendimą ir atnaujinti bylą.

Laiške, kuriuo pradedamas tyrimas, ombudsmenas taip pat paprašė Komisijos pakomentuoti, ar, jos nuomone, tokiais atvejais, kaip šis, būtų naudinga ir tikslinga suinteresuotosioms šalims paaiškinti įvairias Teisingumo Teismo sprendimo įgyvendinimo galimybes. Tokios galimybės apima: i) kreipimąsi į nacionalinį teismą siekiant užtikrinti, kad nacionalinė teisė būtų taikoma laikantis EB teisės, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas; ii) skųstis kompetentingam valstybės narės ombudsmenui; arba iii) susisiekti su nacionaline įstaiga, kuriai pavesta užtikrinti, kad būtų laikomasi nacionalinės teisės aktų, kuriais direktyva perkeliama į nacionalinę teisę.

PRAŠYMAS

Komisijos nuomonė

Savo nuomonėje Komisija apibūdino bylos aplinkybes. Ji paaiškino, kad 2005 m. balandžio 5 d. skundo pateikėja savo tarnyboms pateikė skundą (nuoroda 2005/4463) dėl to, kad Ispanijos valdžios institucijos tariamai nesilaikė direktyvos 9 straipsnyje nustatytų įpareigojimų. 2005 m. gegužės 3 d. Komisija patvirtino gavusi skundą. Tačiau 2006 m. vasario 13 d., išsamiai išnagrinėjusi susijusius faktus, Komisija informavo skundo pateikėją, kad ketina nutraukti bylą. Ji paaiškino, kad, kadangi ji jau buvo pateikusi ieškinį prieš Ispaniją Teisingumo Teisme (byla C-332/04), nebuvo suinteresuota nagrinėti individualių skundų tuo pačiu klausimu, kurie buvo pateikti prieš Teisingumo Teismui priimant sprendimą. 2006 m. kovo 16 d. Teisingumo Teismas paskelbė, kad Ispanija netinkamai perkėlė direktyvos 9 straipsnio 1 dalį į nacionalinę teisę. 2006 m. kovo 21 ir 22 d. skundo pateikėjas paprašė Komisijos peržiūrėti savo pasiūlymą nutraukti skundo nagrinėjimą. 2006 m. balandžio 7 d. atsakyme Komisija patvirtino savo poziciją ir nutraukė skundo pateikėjo bylą.

2007 m. balandžio 18 d. Komisija informavo skundo pateikėją, kad pradėjo naują pažeidimo nagrinėjimo procedūrą (nuoroda Nr. 2001/2210), siekdama užtikrinti, kad Ispanijos valdžios institucijos tinkamai įgyvendintų Teisingumo Teismo sprendimą. Komisija paaiškino, kad atlikdama šį naują tyrimą Ispanija pranešė Komisijai apie 2006 m. balandžio 28 d. priimtą Įstatymą Nr. 9/2006, iš dalies keičiantį nacionalines priemones, kuriomis įgyvendinama Poveikio aplinkai vertinimo direktyva. Atrodo, kad Ispanijos priimti nauji teisės aktai atitiko ES teisę ir apėmė direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nustatytas pareigas. Kadangi Ispanija pakeitė savo teisės aktus, siekdama juos suderinti su ES teise, Komisija informavo skundo pateikėją, kad ji nesvarstys atskirų atvejų, susijusių su direktyvos 9 straipsnio taikymu, kurie kilo iš faktų, įvykusių prieš priimant naujus nacionalinės teisės aktus.

Savo atsakyme ombudsmenui Komisija teigė, kad ji tinkamai pagrindė savo sprendimą ir kad jos tarnybos skundo pateikėjui pateikė tinkamus motyvus, įskaitant priemonių, kurių ji ėmėsi siekdama užtikrinti tinkamus tolesnius veiksmus, susijusius su Teisingumo Teismo sprendimu byloje C-332/04, paaiškinimą. Komisija taip pat pažymėjo, kad, kaip nurodyta 2005 m. balandžio 5 d. laiške skundo pateikėjui, kurio kopija buvo pridėta prie jos nuomonės, skundo pateikėjas teigė, kad Ispanija turėtų laikytis savo įsipareigojimų Bendrijai. Todėl Komisija laikėsi nuomonės, kad dėl jos iniciatyvų ir vėlesnio Teismo sprendimo , visi skundo pateikėjo iškelti klausimai buvo tinkamai išspręsti.

Komisija taip pat nurodė, kad po skundų registravimo visiems skundo pateikėjams išsiųstame gavimo patvirtinime ji nurodė skundo pateikėjų suinteresuotumą pasinaudoti neteisminiu pažeidimų sprendimu arba kreiptis į nacionalinius teismus, kurie yra pirmieji Bendrijos teisės sergėtojai. Paaiškėjo, kad ši rekomendacija atitinka 2002 m. Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Europos ombudsmenui dėl santykių su skundo pateikėju dėl Bendrijos teisės pažeidimų (3) 4 straipsnio 5 dalį.

Komisija padarė išvadą, kad jos tarnybos visiškai pagrindė sprendimą baigti skundo nagrinėjimą, todėl ji negalėjo persvarstyti savo sprendimo ir atnaujinti bylos, kaip teigė skundo pateikėjas.

Skundo pateikėjo pastabos

2008 m. sausio 9 d. pastabose skundo pateikėjas pabrėžė, kad savo skunde Komisijai jis prašė atlyginti žalą konkrečioje situacijoje, t. y. dėl patekimo į Sevilijos uostą gerinimo projekto. Skundo pateikėjas pabrėžė, kad jis teigė, jog Ispanijos valdžios institucijų turėtų būti paprašyta imtis būtinų priemonių siekiant užtikrinti, kad būtų surengtos tinkamos viešos konsultacijos dėl to konkretaus projekto. Skundo pateikėjas manė, kad užbaigdama skundo nagrinėjimą Komisija neatsakė į jo skundą, nes institucija oficialiai nenurodė, kad yra koks nors ryšys tarp jo skundo dalyko, t. y. tariamo Sąjungos teisės pažeidimo įgyvendinant patekimo į Sevilijos uostą gerinimo projektą, ir Teisingumo Teismo sprendimo byloje C-332/04. Dėl tokio Komisijos neveikimo skundo pateikėjas manė, kad negali siekti žalos atlyginimo Ispanijos valdžios institucijose.

SPRENDIMĄ

1 Priežastys, dėl kurių Komisija baigė nagrinėti skundą

1.1 Skundas susijęs su 2006 m. balandžio 27 d. Komisijos sprendimu baigti nagrinėti skundą, užregistruotą numeriu 2005/4463, kuriame skundo pateikėjas teigė, kad Ispanijos valdžios institucijos nesilaikė Tarybos direktyvos 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (4) (toliau - direktyva) 9 straipsnio 1 dalies, kai leido įgyvendinti patekimo į Sevilijos uostą gerinimo projektą, nepateikdamos jo viešoms konsultacijoms.

Skundo pateikėjas teigia, kad Komisija tinkamai nepagrindė savo sprendimo, todėl tvirtina, kad ji turėtų persvarstyti savo sprendimą ir atnaujinti bylą.

1.2 Komisija teigia, kad jos tarnybos tinkamai motyvavo sprendimą baigti skundo nagrinėjimą. Remiantis šiais argumentais, institucija jau buvo pateikusi ieškinį prieš Ispaniją Europos Teisingumo Teisme byloje C-332/04 dėl netinkamo direktyvos 9 straipsnio 1 dalies perkėlimo į nacionalinę teisę. Teisingumo Teismas nusprendė, kad Ispanija tinkamai neperkėlė direktyvos 9 straipsnio 1 dalies į nacionalinę teisę. Tuo remdamasi Ispanija turėjo nedelsdama suderinti savo nacionalinės teisės aktus su direktyva. Tuo remdamasi Komisija nusprendė, kad nėra suinteresuotumo teikti individualius skundus dėl to, kad Ispanija neteisingai taikė šią nuostatą prieš Teisingumo Teismui priimant sprendimą.

Komisija taip pat pažymi, kad savo skunde Komisijai skundo pateikėjas tik tvirtino, kad Ispanija apskritai turėtų laikytis savo įsipareigojimų Bendrijai. Komisija teigia, kad Teisingumo Teismui priėmus sprendimą byloje C-332/04, 2006 m. balandžio 28 d. Ispanija priėmė naują teisės aktą, kuris, atrodo, atitiko direktyvą, ir taip įvykdė savo įsipareigojimus Bendrijai.

Todėl Komisija mano, kad dėl savo iniciatyvų ir vėlesnio Teismo sprendimo , ji tinkamai atsižvelgė į skundo pateikėjo interesus.

1.3 Savo pastabose skundo pateikėjas pabrėžia, kad savo skunde Komisijai jis prašė žalos atlyginimo konkrečioje situacijoje ir kad dėl to, jog institucija nenurodė, kad tarp skundo dalyko ir Teismo sprendimo byloje C-332/04 yra koks nors ryšys, jis negalėjo kreiptis dėl žalos atlyginimo į Ispanijos valdžios institucijas.

1.4 Ombudsmenas pažymi, kad vienas iš pagrindinių Komisijos, kaip "Sutarties sergėtojos" pagal EB sutarties 211 straipsnį, uždavinių yra užtikrinti, kad Bendrijos teisė būtų teisingai taikoma visose valstybėse narėse. Vykdydama savo pareigą, Komisija tiria galimus Bendrijos teisės pažeidimus, apie kuriuos ji sužino daugiausia dėl piliečių skundų.

Jei atlikusi tyrimą Komisija mano, kad valstybė narė neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Sutartį, EB sutarties 226 straipsniu jai suteikiami įgaliojimai pradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūrą prieš atsakingą valstybę narę ir prireikus kreiptis į Teisingumo Teismą.

Pagal Bendrijos teismų praktiką, net jei Komisija mano, kad konkrečiu atveju valstybė narė iš tikrųjų pažeidė Bendrijos teisę(5), ji turi didelę diskreciją nuspręsti, ar: i) tikslinga Teisingumo Teisme iškelti bylą atsakingai valstybei narei dėl to konkretaus Bendrijos teisės pažeidimo atvejo arba ii) ji mano, kad Bendrija nėra suinteresuota prieš valstybę narę iškelti konkrečią bylą dėl pažeidimo, nes, pavyzdžiui, nacionaliniai teismai ar institucijos būtų tinkamesni nagrinėti šį klausimą (6).

1.5 Ombudsmenas atidžiai peržiūrėjo Komisijos ir skundo pateikėjo susirašinėjimą, kad patikrintų, kaip Komisija pagrindė savo sprendimą baigti nagrinėti jo skundą.

Ombudsmenas pažymi, kad 2006 m. vasario 13 d. atsakyme skundo pateikėjui Komisija nurodė:

„Pirma, norėčiau paaiškinti, kad, kaip žinote, Komisija Europos Teisingumo Teisme pareiškė ieškinį Ispanijos Karalystei dėl netinkamo Direktyvos 85/337/EEB 9 straipsnio įgyvendinimo. Byla užregistruota numeriu C­2004/332 ir šiuo metu ją nagrinėja Teisingumo Teismas. Dėl šios priežasties Komisijos tarnybos nemano, kad būtų naudinga nagrinėti atskirus atvejus, susijusius su neteisingu pirmiau minėtos nuostatos taikymu, prieš Teisingumo Teismui priimant sprendimą dėl to, kaip ji buvo įgyvendinta Ispanijos teisinėje sistemoje.“

Be to, 2007 m. balandžio 18 d. atsakyme skundo pateikėjui Komisija paaiškino, kad:

„2006 m. balandžio 6 d. raštu Europos Komisija paprašė Ispanijos Vyriausybės pateikti informaciją apie priemones, kurių ji ėmėsi, kad įvykdytų pirmiau minėtą ETT sprendimą [byla C-2004/332]. Ispanijos valdžios institucijos pranešė Komisijai, kad jos patvirtino balandžio 28 d. Įstatymą Nr. 9/2006 dėl tam tikrų planų ir programų poveikio aplinkai vertinimo (balandžio 29 d. Ispanijos oficialusis leidinys), kurio pirmąja baigiamąja nuostata iš dalies pakeistas birželio 28 d. Karališkasis dekretas Nr. 1302/14986 dėl poveikio aplinkai vertinimo. Komisija padarė išvadą, kad šis nacionalinių taisyklių pakeitimas yra tinkamas, kad būtų laikomasi ETT sprendimo, visų pirma kiek tai susiję su iš dalies pakeistos Direktyvos 85/337 9 straipsnio 1 dalies perkėlimu į Ispanijos teisę.

Todėl (...) Komisija nemano, kad prieš iš dalies pakeičiant Ispanijos teisės aktus būtų naudinga nagrinėti individualius skundus, susijusius su neteisingu pirmiau minėtos nuostatos [direktyvos 9 straipsnio 1 dalies] taikymu.“

1.6 Remiantis minėtu susirašinėjimu, atrodo, kad Komisija, naudodamasi savo, kaip Sutarties sergėtojos, diskrecija pagal EB sutarties 226 straipsnį, jau nusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą su ieškiniu prieš Ispaniją dėl netinkamo direktyvos 9 straipsnio 1 dalies perkėlimo į nacionalinę teisę. Tai padariusi Komisija nusprendė, kad netikslinga nagrinėti kitas bylas dėl neteisingo tos pačios nuostatos taikymo. Ombudsmenas pažymi, kad 2006 m. vasario 13 d. ir 2007 m. balandžio 18 d. laiškuose skundo pateikėjui Komisija paaiškino savo požiūrį.

Kaip pripažino Bendrijos teismai, Komisija turi didelę diskreciją nuspręsti, ar ji mano, kad nėra Bendrijos intereso pareikšti ieškinį dėl konkretaus skundo. Ombudsmenas pažymi, kad jei Komisija kreiptųsi į Teisingumo Teismą dėl konkretaus atvejo, kai Ispanija neteisingai taikė direktyvos 9 straipsnio 1 dalį, kuris įvyko prieš priimant sprendimą byloje C-332/04, sprendimas tokioje naujoje byloje nesuteiktų „pridėtinės vertės“. Taip yra juo labiau dėl to, kad suinteresuotasis asmuo gali kreiptis į nacionalinius teismus, kurie savo ruožtu gali remtis Teisingumo Teismo pateiktu nagrinėjamos Bendrijos teisės nuostatos išaiškinimu.

Šiomis aplinkybėmis Komisijos paaiškinimas atrodo pagrįstas. Taigi ombudsmenas mano, kad Komisija veikė neviršydama savo teisinių įgaliojimų, kai nusprendė baigti skundo nagrinėjimą ir informavo skundo pateikėją apie savo poziciją.

1.7 Atsižvelgdamas į pirmiau pateiktą išvadą, ombudsmenas nemano, kad būtina ištirti skundo pateikėjo Komisijai pateikto reikalavimo apimtį ir tai, ar institucija iš tikrųjų tinkamai aiškino šį reikalavimą.

1.8 Todėl ombudsmenas mano, kad šiuo atveju netinkamo administravimo nėra.

1.9 Šios išvados 1.6 punkte ombudsmenas pažymėjo, kad suinteresuotosios šalys turi galimybę siekti žalos atlyginimo nacionaliniu lygmeniu, jei mano, kad valstybių narių valdžios institucijų sprendimai pažeidžia Bendrijos teisę. Jeigu suinteresuotoji šalis pasinaudotų tokia galimybe, nacionaliniai teismai pagal Bendrijos teisę (7) privalėtų tinkamai atsižvelgti į Teisingumo Teismo praktiką, kad įvertintų konkretaus nacionalinio sprendimo atitiktį Bendrijos teisei. Be to, suinteresuotosios šalys gali siekti žalos atlyginimo per nacionalinius arba regioninius ombudsmenus. Be to, suinteresuotosios šalys gali tiesiogiai kreiptis į nacionalinę instituciją, kuriai pavesta užtikrinti, kad būtų laikomasi nacionalinės teisės aktų, kuriais direktyva perkeliama į nacionalinę teisę.

Todėl ombudsmenas mano, kad net jei Komisija nemanė, jog būtina konkrečiai nurodyti, kad tarp skundo pateikėjo nurodytų faktų, susijusių su patekimo į Sevilijos uostą gerinimo projektu, ir Teisingumo Teismo sprendimo byloje C-332/04 buvo ryšys, tai netrukdė skundo pateikėjui siekti žalos atlyginimo Ispanijos teismuose, Ispanijos nacionaliniuose ar regioniniuose ombudsmenuose arba nacionalinėje įstaigoje, atsakingoje už nacionalinės teisės aktų, kuriais direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, laikymosi užtikrinimą.

Ombudsmenas pažymi, kad skundo pateikėjas, atrodo, nežinojo, kad jis turėjo galimybę kreiptis dėl žalos atlyginimo nacionaliniu lygmeniu, nors Komisija savo 2005 m. gegužės 3 d. gavimo patvirtinime pateikė bendrą nuorodą į skundo pateikėjų galimybę kreiptis dėl žalos atlyginimo nacionaliniu lygmeniu.

Ombudsmenas mano, kad tokiais atvejais, kaip šis, Komisija galėtų teikti geresnes paslaugas piliečiams. Ji galėtų pagerinti Bendrijos taisyklių laikymąsi nacionaliniu lygmeniu, jei, kaip nustatyta Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Europos ombudsmenui dėl santykių su skundo dėl Bendrijos teisės pažeidimų pateikėju (8) 4 straipsnio 5 dalyje, susirašinėdama su piliečiais ji aiškiai paaiškintų įvairias Bendrijos teisės įgyvendinimo galimybes. Šios galimybės apima: i) kreipimąsi į nacionalinį teismą siekiant užtikrinti, kad nacionalinė teisė būtų taikoma laikantis EB teisės, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas; ii) skųstis kompetentingam valstybės narės ombudsmenui; arba iii) susisiekti su nacionaline įstaiga, kuriai pavesta užtikrinti, kad būtų laikomasi nacionalinės teisės aktų, kuriais direktyva perkeliama į nacionalinę teisę.

Tolesnė pastaba šiuo klausimu bus pateikta toliau.

2 Išvada

Remdamasis savo atliktais šios bylos tyrimais, ombudsmenas mano, kad Komisija nevykdė netinkamo administravimo. Todėl ombudsmenas užbaigia bylą.

Apie šį sprendimą taip pat bus pranešta Komisijos pirmininkui.

KITA REMARK

Ombudsmenas mano, kad tokiais atvejais, kaip šis, Komisija galėtų teikti geresnes paslaugas piliečiams. Taip ji galėtų pagerinti Bendrijos taisyklių laikymąsi nacionaliniu lygmeniu, jei, kaip nustatyta Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Europos ombudsmenui dėl santykių su skundo pateikėju dėl Bendrijos teisės pažeidimų 4 straipsnio 5 dalyje, susirašinėdama su piliečiais ji paaiškintų įvairias Bendrijos teisės įgyvendinimo galimybes. Tokios galimybės apima: i) Teisingumo Teismo sprendimo taikymą nacionaliniame teisme, siekiant užtikrinti, kad nacionalinė teisė būtų taikoma pagal EB teisę, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas; ii) skųstis kompetentingam valstybės narės ombudsmenui; arba iii) susisiekti su nacionaline įstaiga, kuriai pavesta užtikrinti, kad būtų laikomasi nacionalinės teisės aktų, kuriais direktyva perkeliama į nacionalinę teisę.

Nuoširdžiai Jūsų,

 

P. Nikiforos DIAMANDOUROS

---

(1) OL L 175, 1985, p. 40.

(2) Byla C-332/04, Komisija prieš Ispaniją, [2006] Rink. p. I-40.

(3) OL C 244, 2002, p. 5.

(4) Žr. 1 išnašą.

(5) 1998 m. birželio 17 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-191/95, Rink. p. I-5449, 46 punktas; 1989 m. vasario 14 d. Sprendimas Star Fruit prieš Komisiją, 247/87, Rink. p. 291; Byla 87/89 Société nationale interprofessionnelle de la tomate ir kiti prieš Komisiją [1990] ECR-I 1981; 1998 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Ségaud prieš Komisiją (T-182/97, Rink. p. II-271).

(6) Žr., pavyzdžiui, ombudsmeno sprendimus dėl skundų 962/2006/OV, 3453/2005/GG, 3125/2005/BB, 995/98/OV, 480/2004/TN ir 493/2000/ME, kuriuos galima rasti ombudsmeno interneto svetainėje (http://www.ombudsman.europa.eu).

(7) Jeigu nagrinėdamas pagal EB sutarties 226 straipsnį pareikštą ieškinį Teisingumo Teismas nusprendžia, kad valstybė narė neįvykdė savo įsipareigojimų, ta valstybė narė pagal 228 straipsnio 1 dalį privalo imtis būtinų priemonių sprendimui įvykdyti. Tai reiškia, kad kompetentingos nacionalinės institucijos, įskaitant nacionalinius teismus, „draudžia taikyti nacionalines taisykles, pripažintas nesuderinamomis su Sutartimi, ir, jei to reikalauja aplinkybės, įpareigoja jas imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų galima visapusiškai taikyti Bendrijos teisę“; žr. bylą 48/71 Komisija prieš Italiją, [1972] Rink. p. 527, p. 532; 1980 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, 24 ir 97/80R, Rink. p. 1319, 1333 punktas; Byla 101/91 Komisija prieš Italiją, [1993] Rink. p. I-191, 205–206 punktai.

(8) "Prireikus Komisija informuos skundo pateikėją apie visas galimas alternatyvias teisių gynimo formas, pavyzdžiui, kreipimąsi į nacionalinius teismus, Europos ombudsmeną, nacionalinį ombudsmeną arba bet kokią kitą nacionalinę ar tarptautinę skundų nagrinėjimo procedūrą"; OL C 244, 2002, p. 5.