# „Piliečių Europos link: Europos ombudsmeno vaidmuo bendradarbiaujant su savo valstybiniais ir regioniniais kolegomis“, Europos ombudsmeno profesoriaus P. Nikiforos Diamandouros kalba Nueva Economía Fórum, Madridas, 2006 m. balandžio 28 d. - Autorius: Europos ombudsmenas - Data : 2006-04-28T00:00+02:00[Europe/Paris] - [URL](https://www.ombudsman.europa.eu/lt/speech/lt/343) --- Garbingas gynėjas del Pueblo de España, Señor Presidente del Foro de la Nueva Economía, Estimados colegas, „Señoras y señores": I. Introducción --------------- Es un gran placer estar presente en este encuentro organizado por el Foro de la Nueva Economía, para hablarles de un tema tan actual como es la Europa de los Ciudadanos desde la perspectiva del Defensor del Pueblo Europeo. Permítanme, en primer lugar, expresar mi agradecimiento al Presidente de este Foro, Señor José Luís Rodríguez, por brindarme la oportunidad de estar aquí con Ustedes. Querría también dar las gracias a mi colega y amigo, Enrique Múgica, por su halagadora presentación, así como a los Defensores del Pueblo autonómicos que han venido hasta Madrid para presenciar esta conferencia. Si bien éste será uno de los ejes de mi exposición, déjenme que les avance que el trabajo del Defensor del Pueblo Europeo en defensa de los ciudadanos europeos ha sido en gran parte resultado de la estrecha colaboración con mis colegas, tanto a nivel nacional como autonómico. Me siento orgulloso de poder hablarles del papel de un Defensor del Pueblo en un país como España donde el funcionamiento de esta institución es ejemplar y ha servido de fuente de inspiración para otros países, como también para la Unión Europea. Esta importancia del Defensor del Pueblo en España es una de las razones por las que estaré de vuelta en Madrid en breves días, en el marco de una visita oficial a España durante la que deberé explorar con el Defensor del Pueblo español, Enrique Múgica, los medios a nuestro alcance para colaborar de forma más estrecha en materias como, por ejemplo, la información de la que disponen nuestros conciudadanos sobre sus derechos en la Unión Europea. Mis estancias en España me permitirán sin duda tomar el pulso al clima político del país, en un momento particularmente importante en la evolución de su régimen democrático. Ésta es una oportunidad que valoro en gran manera ya que, como académico, la democracia española ha sido objeto de estudio para mí durante casi treinta años, habiendo visitado su bello país en varias ocasiones. De hecho, en ese papel académico, una de mis experiencias más memorables tuvo lugar en esta misma ciudad, cuando hace unos años fui profesor visitante del Centro de Estudios Avanzados en Ciencias Sociales del Instituto Juan March. Aš complace comprobar la presencia entre el público de algunos amigos de aquellos años en el Instituto Juan March. Debo confesarles, nuodėmė embargas, que mi experiencia en ese Instituto, aunque įsimintinas, tuvo un inconveniente! El alto nivel de inglés hablado tanto por el profesorado como los estudiantes me impidió mejorar mi castellano lo suficiente como para sentirme cómodo pronunciando una conferencia en este idioma. Por lo tanto, y asumiendo completa responsabilidad por este inconveniente, les solicitaré su comprensión y continuaré en inglés. Europa ir jos ateitis šiuo metu yra intensyvių ir neramių viešų debatų, kuriuose politikams sunku paaiškinti savo viešajai nuomonei ir iš tiesų sau, ką reiškia priartinti Europą prie jos piliečių, objektas: Kitaip tariant, ką reiškia sukurti „piliečių Europą". Viena iš problemų -- apibrėžti demokratijos valstybėse narėse ir demokratijos Europos lygmeniu santykį. Tačiau tai tik ++dalis++ problemos. Piliečių Europos koncepcija reiškia ne tik demokratiją, bet ir teisinę valstybę, kuri užtikrina pagarbą asmens teisėms, įskaitant pagrindines teises. Nors mes linkę manyti, kad demokratija ir teisinė valstybė natūraliai eina kartu, istoriškai ir analitiškai jos skiriasi. Demokratijos ir teisinės valstybės santykis yra esminis politinės ir konstitucinės kultūros aspektas. Be to, šių santykių skirtumai labai padeda paaiškinti Europos Sąjungos politinių ir konstitucinių kultūrų skirtumus. Todėl nenuostabu, kad piliečių Europos perspektyva tuo pačiu metu yra tokia viliojanti ir tokia neaiški! Teisinė valstybė apibūdina sąlygą, kurioje visi visuomenės nariai gyvena pagal įstatymą ir kurioje viešoji valdžia yra sudaryta ir vykdoma remiantis tuo, ką Maxas Weberis apibūdino kaip "teisines-racionalias" taisykles. Tais atvejais, kai teisinė valstybė yra seniai nusistovėjusi, valdovų ir valdovų santykiams tarpininkauja institucijos, kurios turi teisinį pripažinimą ir autoritetą ir kurios nustato veiksmingas valdovo vykdomos valdžios ribas. Svarbiausia iš šių institucijų yra nepriklausomos teisminės institucijos, kurių sprendimus veiksmingai įgyvendina vykdomoji valdžia. Kita vertus, šiuolaikinė demokratija grindžiama tam tikru lygybės ir laisvės deriniu. Santykinė šių dviejų principų pusiausvyra leidžia atskirti skirtingus demokratijos variantus. Tik du iš jų paminėsiu labai schemiškai. Pirmasis kyla iš Prancūzijos revoliucijos Jakobinų palikimo ir privilegijuoja lygybę kaip pagrindinį organizacinį demokratijos principą. Jo pagrindinis trūkumas yra tas, kad jo vienalytė logika, skatinanti homogeniškumą ir atgrasanti nuo įvairovės, gali sukurti suplotą dinamiką, kuri gali suteikti "lygiojo egalitarizmo" dimensiją viešosios valdžios vykdymui. Tai savo ruožtu kelia didelį susirūpinimą dėl teisinės valstybės principo laikymosi ir pagarbos naudojimuisi su juo susijusiomis teisėmis ir pareigomis. Alternatyviam variantui būdinga pliuralistinė logika, kurios pagrindinis rūpestis yra optimalios pusiausvyros tarp institucijų, kurios alternatyviai išreiškia egalitarinius ir libertarinius principus, paieška. Pliuralistinės demokratijos versijos ir klestinčios teisinės valstybės derinys sudaro optimalias sąlygas atskaitingumą skatinančioms institucijoms, įskaitant ombudsmeną, veikti kartu su teismais ir papildyti jų darbą taip, kaip netrukus aprašysiu. Nesiūlysiu jums puikaus piliečių Europos dizaino ar veiksmų plano, kaip ten patekti. Tai yra politinių lyderių, o ne ombudsmeno užduotys. Tačiau dažnai susitinku su Komisijos pirmininko pavaduotoja Margot Wallström, atsakinga už Komisijos komunikacijos strategiją, ir viešai pritariu jos siekiui diskusijose dėl Europos Sąjungos ateities daugiausia dėmesio skirti piliečiams. Per likusį man šiandien skirtą laiką pasistengsiu paaiškinti, kaip kasdienis Europos ombudsmeno ir mano kolegų valstybėse narėse darbas mikrolygmeniu prisideda prie piliečių įgalėjimo ir suteikia jiems galimybę rinktis, kaip ginti savo teises, taip padėdamas kelti ir išlaikyti demokratijos kokybę ir kartu skatindamas teisinę valstybę. II. Europos ombudsmeno vaidmuo ------------------------------ Pagrindinė ombudsmeno funkcija -- tirti skundus prieš valdžios institucijas. Teismai yra pagrindiniai instituciniai teisinės valstybės garantai, o galimybė pradėti teismo procesą prieš valdžios institucijas yra pagrindinė teisė. Ombudsmeno vaidmuo papildo teismų vaidmenį ir suteikia piliečiams alternatyvią teisių gynimo priemonę su skirtinga privalumų ir trūkumų pusiausvyra. Kitaip nei teismas, ombudsmenas paprastai neturi įgaliojimų priimti teisiškai privalomų sprendimų. Jo veiksmingumas grindžiamas moraliniu autoritetu ir galiausiai viešumu bei gebėjimu įtikinti viešąją nuomonę, kuri pliuralistinėje demokratijos atmainoje gali suteikti valdžios institucijoms veiksmingą paskatą laikytis ombudsmeno rekomendacijų. Dėl neprivalomo sprendimų pobūdžio ombudsmeno procedūros gali būti lankstesnės nei teismo procedūros, kad ombudsmenas galėtų veikti palyginti greitai ir pigiai, o skundo pateikėjui tai paprastai nieko nekainuotų. Be to, ombudsmenas atsižvelgia ne tik į šalių juridines teises, bet ir į platesnius gero administravimo principus, kurie dėl priežasčių, kurias paaiškinsiu vėliau, iš esmės yra neterminuoti. Pirmasis pasaulyje parlamento ombudsmenas buvo įsteigtas Švedijoje 1809 m. siekiant patikrinti valstybės pareigūnų elgesio teisėtumą. Tik 1919 m. švediškas modelis buvo pritaikytas kitos šalies - Suomijos - poreikiams. Praėjo beveik pusė amžiaus, kol 1955 m. Danijoje buvo įsteigtas trečiasis ombudsmenas. Septintajame dešimtmetyje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje prasidėjo pirmoji pasaulinės plėtros banga, kai senesnės demokratinės valstybės, tokios kaip Norvegija, Naujoji Zelandija, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija, priėmė ombudsmeno instituciją kaip būdą spręsti piliečių problemas, susijusias su viešuoju administravimu, kuris labai išsiplėtė ir ėmėsi naujų vaidmenų, ypač po Antrojo pasaulinio karo, nes socialinis valstybės vaidmuo išaugo eksponentiškai. Nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio ombudsmenai buvo steigiami poautoritarinėse valstybėse, tokiose kaip Graikija, Portugalija ir iš tiesų Ispanija, taip pat daugelyje Lotynų Amerikos šalių. Po 1989 m. Vidurio ir Rytų Europoje perėjus nuo komunizmo prie demokratijos šiuose regionuose labai padaugėjo ombudsmeno institucijų. Ombudsmeno institucijos paplitimas Europos Sąjungoje buvo ypač įspūdingas. Kai buvo deramasi dėl Mastrichto sutarties, nacionaliniai ombudsmenai veikė tik vos daugumoje valstybių narių; 7 iš 12. Bendras vienas po kito vykusių plėtros etapų ir naujų biurų steigimo poveikis yra tas, kad šiandien 23 iš 25 valstybių narių yra nacionalinis ombudsmenas. Sąjungos lygmeniu Europos ombudsmenas buvo įsteigtas 1993 m. Mastrichto sutartimi, siekiant stiprinti piliečių santykius ir Sąjungos valdymo lygmenį. Pradiniame Ispanijos pasiūlyme, pateiktame per derybas dėl Mastrichto sutarties, Europos ombudsmenas turėjo prižiūrėti, kaip Europos piliečių teisės taikomos nacionaliniu lygmeniu. Tačiau galiausiai priimtu tekstu, grindžiamu Danijos pasiūlymu, buvo siekiama kito tikslo. Kai 1995 m. rugsėjo mėn. pradėjo dirbti pirmasis Europos ombudsmenas, jis buvo įgaliotas spręsti netinkamo administravimo problemą tik Bendrijos institucijų ir įstaigų veikloje. 1997 m. Amsterdamo sutartimi į įgaliojimus įtrauktas vadinamasis policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose „trečiasis ramstis", kad dabar taip pat galėčiau nagrinėti skundus prieš Europolą ir Eurojustą. Sutartimi dėl Konstitucijos Europai, kurios galutinis likimas tebėra neaiškus, būtų išplėsti Europos ombudsmeno įgaliojimai, kad jie apimtų „Sąjungą, institucijas, įstaigas, organus ir agentūras". Taip į Europos ombudsmeno įgaliojimus būtų įtraukta Europos gynybos agentūra, įsteigta pagal bendrą užsienio ir saugumo politiką, taip pat (galbūt stebėtinai) Europos Vadovų Taryba, kurią sudaro valstybių ir vyriausybių vadovai. Praktiškai dauguma priimtinų skundų, kuriuos gaunu, yra prieš Europos Komisiją. Tai suprantama, nes Komisija yra pagrindinė ES institucija, palaikanti tiesioginius ryšius su Sąjungos piliečiais ir gyventojais, kurie turi teisę man skųstis. Europos ombudsmeno įgaliojimų esmė yra „netinkamo administravimo" sąvoka, kuri nėra apibrėžta nei Sutartyse, nei Ombudsmeno statute. Atsakydamas į Europos Parlamento prašymą, ombudsmenas 1997 m. metiniame pranešime pateikė išsamų apibrėžimą, pagal kurį „netinkamas administravimas yra tada, kai viešoji įstaiga nesilaiko jai privalomos taisyklės ar principo". Šią apibrėžtį vėliau patvirtino Europos Parlamentas. Tarp viešosioms įstaigoms privalomų taisyklių ir principų, žinoma, yra taisyklės ir principai, kuriais apibrėžiama žmogaus teisių apsauga. Todėl Europos ombudsmenas žmogaus teisių pažeidimus visada laikė netinkamo administravimo forma. Tai atitinka didžiosios daugumos tarptautinės ombudsmenų bendruomenės, kuriai pagrindinių teisių gynimas yra esminė jų funkcijos dalis, požiūrį. *Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija* Europos ombudsmeno nuomone, pagrindinis kriterijus vertinant, kaip laikomasi žmogaus teisių, yra Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija . Chartija pirmą kartą Sąjungos konstitucinėje istorijoje yra kodifikuotas žmogaus teisių rinkinys, į vieną tekstą sujungiantis pilietines, politines, ekonomines ir socialines teises, kuriomis naudojasi ES piliečiai ir gyventojai. Nors dėl šios priemonės teisinės galios vyksta nesibaigiančios diskusijos, ombudsmenas, kaip minėjau, neapsiriboja vien juridinėmis teisėmis ir pareigomis. Kadangi Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija 2000 m. Nicoje viešai paskelbė Chartiją, laikiausi nuomonės, kad jos nuostatų netaikymas ir nesilaikymas būtų netinkamo administravimo atvejis. Nė viena iš trijų institucijų neginčijo šio aiškinimo. Europos ombudsmenas aktyviai prisidėjo prie Konvento, kuris parengė Chartiją, darbo. Mano pirmtako iniciatyva į galutinį tekstą buvo įtraukta naujoviška teisės rūšis, nežinoma panašiais kodais: 41 straipsnyje įtvirtinta teisė į gerą administravimą. Šiame straipsnyje pateikiama keletas pavyzdžių, ką reiškia geras administravimas, pavyzdžiui, nešališkas, teisingas ir per pagrįstą laikotarpį atliekamas bylų nagrinėjimas; išklausyti asmenį prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę; ir suteikti galimybę susipažinti su paties asmens byla. Tačiau šiame straipsnyje išsamiai neaptariamas geras administravimas, kuris iš esmės yra dinamiška ir neapibrėžta *sąvoka, pagrįsta idėja, kad šiuolaikinėse Europos visuomenėse viešasis administravimas yra skirtas tarnauti piliečiams, o ne atvirkščiai*. Šis principas gali būti suformuluotas ir išreikštas įvairiais būdais: draugiškumas piliečiams, paslaugumas arba, tiesą sakant, teisė į gerą administravimą. Daugeliu atvejų gero administravimo reikalavimai tam tikru mastu sutampa su teisiniais įsipareigojimais, kuriuos teismai nustato autoritetingai ir privalomai. Tačiau svarbu aiškiai nurodyti, kad neteisėtumas nėra tapatus netinkamam administravimui. Pagal teisinės valstybės principą reikalaujama, kad valdžios institucijos veiktų teisėtai: Todėl geras administravimas negali pažeisti įstatymų. Kita vertus, pagal gero administravimo principus gali būti reikalaujama ++daugiau++ viešosios valdžios, o ne tik nepažeisti įstatymų. Todėl ombudsmenų darbas papildo teismų darbą ir leidžia plėtoti gero administravimo reikalavimus, kad būtų patenkinti vis didesni piliečių lūkesčiai dėl valdžios institucijų teikiamų paslaugų standartų, nebūtinai reiškiant, kad piliečiai turi juridinę teisę užtikrinti tokių standartų vykdymą ieškiniams dėl panaikinimo ar žalos atlyginimo. *Europos gero administracinio elgesio kodeksas* Viename iš svarbiausių savo iniciatyva atliekamų tyrimų Europos ombudsmenas piliečiams ir pareigūnams pateikė papildomų gairių dėl gero administravimo reikalavimų, po kurių buvo pateikta rekomendacija visoms Europos institucijoms ir įstaigoms priimti Gero administracinio elgesio kodeksą, kad būtų nustatyti principai, kurių jų darbuotojai turėtų laikytis bendraudami su visuomene. Tekstas grindžiamas, be kita ko, Ispanijos administracine teise ir apima teisines sąvokas, įskaitant nešališkumą, teisėtumą, proporcingumą ir objektyvumą, taip pat plačius standartus, pavyzdžiui, sąžiningumą ir pagrįstumą. 2001 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamentas priėmė kodeksą rezoliucijos forma. Atlikdamas tyrimus ir priimdamas sprendimus sistemingai remiuosi Kodeksu ir plačiai naudojuosi jame įtvirtintais principais. Aiškiai apibrėždamas šiuos kriterijus, kodeksas padeda tiek piliečiams, tiek administracijai sutelkti dėmesį į abipusius lūkesčius taip, kad būtų skatinamas pasitikėjimas ir veiksmingesnė komunikacija. III. Europos ombudsmenų tinklas ------------------------------- Kaip jau paaiškinau, Europos ombudsmeno įgaliojimai apsiriboja Europos Sąjungos lygmeniu. Tačiau už daugelio Europos Sąjungos teisės aspektų įgyvendinimą atsako valstybių narių nacionalinės, regioninės ar vietos administracijos. Daugeliui piliečių sunku suprasti, kad Europos ombudsmenas negali tirti nacionalinio, regioninio ar vietos subjekto veiksmų, net jei tai susiję su Sąjungos pilietybės teise, pavyzdžiui, EB sutarties 18 straipsnyje garantuojama judėjimo laisve . Dėl to c praranda iki 70 proc. gautų skundų, kurie nepatenka į mano įgaliojimų sritį. Daugelį šių skundų mano kolegos gali veiksmingai išnagrinėti nacionaliniu ar regioniniu lygmeniu. Todėl Europos ombudsmenas visada teikė didelį prioritetą bendradarbiavimui su valstybių narių ombudsmenais. Netrukus po to, kai 1995 m. pradėjo eiti savo pareigas, pirmasis Europos ombudsmenas aiškiai nurodė, kad jis gali vykdyti savo misiją ir siekti apsaugoti Sąjungos piliečių teises tik glaudžiai bendradarbiaudamas su savo kolegomis valstybėse narėse, kurios visos įsteigė ombudsmenus ar panašias įstaigas nacionaliniu ir (arba) regioniniu lygmenimis. Jau 1996 m. susitarėme sukurti lanksčią savanoriško bendradarbiavimo formą. Pirmasis konkretus žingsnis buvo sukurti ryšių palaikymo pareigūnų tinklą, kuris būtų pirmasis kontaktinis punktas kiekvieno ombudsmeno biure kitiems tinklo nariams. Nustatyta tvarka, pagal kurią kas dvejus metus rengiami nacionalinių ombudsmenų seminarai, taip pat reguliarūs ryšių palaikymo pareigūnų susitikimai. Taip pat buvo surengti regioninių ombudsmenų susitikimai, paskutinį kartą -- 2003 m. Valensijoje. Kitas toks susitikimas numatytas 2006 m. lapkričio mėn. Būsimi posėdžiai vyks pakaitomis po nacionalinių ombudsmenų posėdžių, kuriuose taip pat bus atstovaujama regionų kolegoms. Mes taip pat sukūrėme veiksmingas komunikacijos priemones per gyvą interneto svetainę ir interneto diskusijų forumą, elektroninę kasdienę naujienų paslaugą ir du kartus per metus leidžiamą informacinį biuletenį, kurie leidžia mums greitai keistis informacija ir dalytis geriausia patirtimi. Tinklo pradėtas procesas buvo nepaprastai sėkmingas. Dabar tikrai galime kalbėti apie Europos ombudsmenų tinklą, kurį sudaro apie 90 biurų 29 šalyse visoje Europoje. Tai iš tiesų yra subsidiarumo pavyzdys imantis veiksmų, kuriais teisių gynimo priemonės kuo labiau priartinamos prie piliečių taip, kad būtų atsižvelgta į kai kuriose valstybėse narėse, pavyzdžiui, Ispanijoje, svarbų regioninį ombudsmeno aspektą. Leiskite pateikti keletą pavyzdžių, iliustruojančių šią mintį. Keliose bylose, susijusiose su Ispanijos įstatymo dėl socialinės apsaugos išmokų neįgaliesiems diskriminaciniu pobūdžiu, neturėjau įgaliojimų atlikti tyrimo, priešingai nei mano kolega Ispanijos ombudsmenas. Taip pat neturėjau teisės pradėti tyrimo dėl skirtingų Graikijos piliečio ir užsienio turisto mokamų kainų už apsilankymą Atėnuose esančiame Partenone. Graikų kolega taip ir padarė. Skunde, kurį pateikė Jungtinės Karalystės kario sutuoktinis užsienietis, teigęs, kad mokestis už mokslą jam buvo taikomas nesąžiningai dėl jo pilietybės, negalėjau kelti klausimo Jungtinės Karalystės valdžios institucijoms, nors Jungtinės Karalystės parlamento ombudsmenas turėjo įgaliojimus tai daryti. Visais šiais atvejais, gavęs išankstinį skundo pateikėjo sutikimą, perdaviau klausimą atitinkamam nacionaliniam ombudsmenui. Todėl glaudus bendradarbiavimas su kolegomis yra pagrindinis mano darbo aspektas siekiant greitai ir veiksmingai išspręsti individualius skundus. Tačiau veiksmingas bendradarbiavimas taip pat yra gyvybiškai svarbus tam, ką vadinu aktyviu ombudsmeno institucijos darbo būdu. Europa, kurioje praktiškai gerbiamos piliečių teisės ir kuri iškilmingai pripažįstama įvairių rūšių deklaracijose, labai priklauso nuo valstybių narių viešojo administravimo institucijų darbo kokybės ir nuo to, kiek priežiūros institucijoms, įskaitant ombudsmenus, pavyksta skatinti aukštos kokybės administravimą. Pastaraisiais metais įvairių valstybių narių administracijų ir ES institucijų bendradarbiavimo mastas ir intensyvumas toliau didėjo, ypač su saugumu susijusiose srityse. Tokie organai kaip Europos policijos koledžas, ES sienų agentūra, Europos tinklų ir informacijos apsaugos agentūra, Eurojustas ir Europos aviacijos saugos agentūra turi tvirtą nacionalinį atstovavimą. Tinklų kūrimas yra labai svarbus jų veikimui. Jie yra akivaizdus ES patarimas dėl vis intensyvesnio administracijų bendradarbiavimo visais Europos Sąjungos lygmenimis. Siekiant skatinti ir ginti piliečių ir gyventojų teises, administracijų bendradarbiavimas turi būti derinamas su ombudsmenų bendradarbiavimu. Ombudsmenai turi geras galimybes ne tik numatyti individualias teisių gynimo priemones tais atvejais, kai viešojo administravimo institucijos netinkamai taiko ES teisę, bet ir išvengti tokio netinkamo administravimo ateityje, šviečiant ir skatinant valdžios institucijas ir sprendžiant sistemines problemas. Nepaisant iki šiol neabejotinos mūsų bendradarbiavimo sėkmės, Europos ombudsmenai neturėtų nusiraminti. Mūsų sparčiai besivystančios visuomenės teikia didelę naudą visiems, tačiau taip pat kelia galimas naujas grėsmes mūsų piliečių teisėms. Yra galimybė ir poreikis toliau užtikrinti ir skatinti ombudsmenų vaidmenį kintančioje Europos teisinėje ir politinėje kultūroje. Pavyzdžiui, mes su Ispanijos ombudsmenu jau sėkmingai koordinavome savo veiklą nagrinėdami skundą, susijusį tiek su Europos, tiek su nacionaliniu valdymo lygmenimis. Byla kilo dėl Europos Komisijos sprendimo pradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūrą prieš Ispaniją, dėl kurios skundo pateikėjai baiminosi, kad bus nustatyti mokesčiai už knygų skolinimąsi iš viešųjų bibliotekų. Múgica ir aš atlikome lygiagrečius tyrimus, kurių metu siekėme išsiaiškinti Ispanijos valdžios institucijų ir Europos Komisijos vaidmenį šiuo klausimu. Esu įsitikinęs, kad šis abipusis bendradarbiavimas padėjo geriau apsaugoti pagrindinę visų Europos piliečių teisę į kultūrą. Ateityje ketinu kartu su kolegomis išnagrinėti, ar įmanoma ir naudinga išplėsti tokį bendradarbiavimą siekiant atlikti formalesnius bendrus tyrimus. Kad likčiau per man skirtą laiką, šiuo metu nenagrinėsiu kitų Ispanijos bylų, kurias gavau, bet mielai tai padarysiu per klausimų ir atsakymų laikotarpį, jei to pageidausite. Tik paminėsiu, kad Europos ombudsmenas buvo pakviestas nagrinėti daug skundų iš Ispanijos piliečių, gyventojų ir organizacijų, tarp kurių galėčiau paminėti skundus, susijusius su povandeninio laivo "Tireless" remontu Gibraltare, smurtu prieš Ispanijos sunkvežimių vairuotojus Prancūzijoje, Komisijos skundo dėl užtvankos Itoise nagrinėjimu, ES nesugebėjimu suteikti pagalbą terorizmo aukoms Baskų krašte arba Komisijos sprendimu nesikišti į Ispanijos atsisakymą suteikti šeimos susijungimo vizą homoseksualiai porai. IV. Išvada ---------- Ponios ir ponai, brangūs kolegos, Europos integracijos procesas vyko skirtingu tempu, tačiau kiekvienas sėkmingas žingsnis buvo susijęs su didesniu dėmesiu mūsų piliečių lūkesčiams. Sąjungos piliečių ir gyventojų teisės turėtų būti Europos pagrindas. Tik užtikrinus šių teisių realumą asmenys gali būti apsaugoti nuo Europos Sąjungos institucijų arba nacionalinių valdžios institucijų piktnaudžiavimo ir savivalės joms įgyvendinant ES teisę. Atitinkamai šių teisių pripažinimas ir veiksmingų priemonių joms užtikrinti buvimas padeda įteisinti Europos institucijų veiklą. Piliečių teisių apsauga taip pat yra integruojamasis veiksnys, nes ji padeda stiprinti Sąjungos demokratinę struktūrą ir bendras Europos vertybes. Kaip minėjau, teismų vaidmuo yra labai svarbus teisinei valstybei. Sąmoningas pasirinkimas, pavyzdžiui, galimybė pasirinkti alternatyvius žalos atlyginimo būdus, pavyzdžiui, tarp teismo ir ombudsmeno, yra atskiras pliuralistinio demokratijos varianto bruožas. Savo ruožtu gebėjimas suteikti piliečiams pasirinkimą padeda praturtinti „produktų", kuriuos tokia demokratija gali pasiūlyti savo piliečiams, įvairovę ir taip pagerinti jos kokybę. Ombudsmeno institucijos plėtra Europoje ir Europos ombudsmenų tinklo sėkmė yra indėlis į pliuralistinės demokratijos mūsų žemyne sėkmę ir jos rezultatas. Kartu ombudsmenai taip pat padeda propaguoti teisinę valstybę, nes teisinių įsipareigojimų vykdymas visada yra geras administravimas. Taigi ombudsmeno institucija yra Europos politinės ir konstitucinės kultūros, kuri grindžiama tiek pliuralistine demokratija, tiek teisine valstybe ir kuria gerbiamos jos piliečių ir gyventojų teisės, dalis. Nuo pat institucijos įsteigimo Europos ombudsmenas siekė atviresnės ir demokratiškesnės Europos Sąjungos, kurioje teisinės valstybės ir pagarbos žmogaus teisėms principai yra svarbiausi. Ši iniciatyva nebūtų buvusi įmanoma be mano nacionalinių ir regioninių kolegų Europos ombudsmenų tinkle paramos ir bendradarbiavimo. Tačiau negalima paneigti, kad dabartinė aklavietė dėl ES Konstitucijos ateities yra lemiamas piliečių Europos vystymosi momentas. Tačiau, kad ir koks būtų šios Konstitucijos likimas, nacionalinių administracijų ir ES institucijų bei įstaigų bendradarbiavimo mastas ir intensyvumas ES daugiapakopio valdymo sistemoje tikrai ir toliau didės. Ombudsmenų uždavinys -- padėti piliečių teisėms ir interesams ne tik retorikoje, bet ir realybėje būti tokių pokyčių priešakyje kasdieniame administraciniame darbe visoje Sąjungos teritorijoje. Esu tvirtai įsitikinęs, kad sėkmingai atlikti šią sudėtingą užduotį bus įmanoma tik tada, kai visų lygmenų -- Europos, nacionalinio, regioninio ir vietos -- ombudsmenai veiksmingai bendradarbiaus ir koordinuos savo pastangas siekdami bendro tikslo -- geriau tarnauti Europos piliečiams. Ačiū už dėmesį.