Jūsų Ekscelencija Rektorius,
Jūsų Ekscelencija Valedor,
Gerbiami svečiai,
Ponios ir Ponai,

Tai yra didelio asmeninio pasitenkinimo priežastis būti tokiame istoriniame mieste kaip Santjagas, kas man yra ypatingas jubiliejus, su kažkuo, nors ir vėluojančiu.
Norėčiau parašyti jums ir paaiškinti, kaip buvo sukurta ir plėtojama Europos ombudsmeno pareigybė ir koks iki šiol atliktas darbas. Visų pirma, kaip institucija stengėsi, kad Europos institucijos galėtų užtikrinti demokratiškesnį ir skaidresnį administravimą, kuris būtų naudingas visiems piliečiams.

1 Įžanga

Pradėkime nuo istorinės pastabos. Institucija gimė 1992 m. priėmus Mastrichto sutartį, nors pirmieji Europos ombudsmeno rinkimai įvyko tik 1995 m. viduryje. Tų pačių metų rugsėjį buvau prisaikdintas Teisingumo Teisme. Po pirmosios kadencijos 1999 m. spalio mėn. Europos Parlamentas mane perrinko dar vienai penkerių metų kadencijai.
Šį kartą savo užduotį atlikau iš institucijos būstinės Strasbūre. Kaip ir kitų giminingų institucijų, Europos ombudsmeno misija – užtikrinti, kad visos Europos Sąjungos institucijos ir įstaigos gerbtų piliečių teises. Vykdydamas šią užduotį, gynėjas yra ne vienas. Taip pat yra kitų institucijų, į kurias piliečiai gali kreiptis, kai Bendrijos institucijų aktas pažeidžia jų teises. Prieš pradėdamas eiti savo pareigas trumpai apibūdinsiu šias kitas teisių gynimo priemones.

2 Europos piliečių teisių apsaugos garantas Bendrijos sistemoje

Jei teisėtumo principas, vadinamasis "teisinės valstybės" principas Anglijos teisėje, yra vienas iš pagrindinių bet kurios demokratinės valstybės veikimo komponentų, tai ne mažiau svarbu ir Europos Sąjungos sistemoje. Visos Bendrijos institucijos ir įstaigos privalo laikytis šios pagrindinės taisyklės. Taigi visi Bendrijos įgaliojimai ir veikimas yra aiškiai apibrėžti Bendrijos teisinėje sistemoje.
Galutinis teisėtumo principo garantas yra teismai – Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, kai taikomas ar aiškinamas Bendrijos aktas, arba nacionaliniai teismai, kai valstybės narės rengia teisės aktus. Tačiau tai netrukdo kitoms institucijoms ir įstaigoms, įskaitant Europos ombudsmeną, dalyvauti vykdant šią stebėsenos užduotį.
Kokios yra piliečių teisių gynimo nuo jų teises pažeidžiančio Bendrijos akto priemonės?

2.1 Europos Bendrijų Teisingumo Teismas

Atsižvelgiant į Bendrijos akto neteisėtumą, pilietis pirmiausia gali prašyti jį panaikinti Bendrijos teisme Liuksemburge. Pagal Amsterdamo sutarties 230 straipsnį asmenims leidžiama pareikšti ieškinį dėl Bendrijos institucijų priimtų aktų. Jei aktai yra visuotinai taikomi, t. y. reglamentai ir direktyvos, tai galima padaryti tik su sunkia sąlyga, kad ginčijamas aktas yra „tiesiogiai ir konkrečiai“ susijęs su ieškovu. Tačiau individualaus sprendimo, kuriuo įgyvendinama bendroji taisyklė, atveju skundo pateikėjas gali prašyti, kad bendroji taisyklė nebūtų taikoma.

2.2 Nacionaliniai teismai, bendradarbiaujantys su Bendrijos jurisdikcija

Tais atvejais, kai bendrųjų Bendrijos aktų taikymas priklauso nacionalinių valdžios institucijų kompetencijai, atitinkami piliečiai gali nacionaliniam teismui pateikti skundą dėl nacionalinės įgyvendinimo priemonės. Šiomis aplinkybėmis reikėtų išnagrinėti Bendrijos akto, kuriuo remiantis buvo priimta nacionalinė taisyklė, neteisėtumą. Šiuo tikslu nacionalinis teismas gali arba turi pasinaudoti Sutartyje numatyta konsultavimosi procedūra ir pateikti Liuksemburgo teismui prejudicinį klausimą.

2.3 Nacionalinės institucijos

Jei asmuo mano, kad kurios nors valstybės narės institucijos veiksmai yra atsakingi už Bendrijos teisės jam suteiktų teisių nesilaikymą, jis turėtų gauti šių teisių garantiją arba per nacionalinį teismą, arba, atitinkamais atvejais, per savo nacionalinį ar regioninį ombudsmeną.
Nacionalinės valdžios institucijos turi taikyti aiškias, tikslias ir besąlygines Bendrijos taisykles. Jos taip pat turi aiškinti nacionalinę teisę pagal Bendrijos teisės kriterijus. Tam tikrais atvejais žalos, patirtos dėl Bendrijos direktyvų neperkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimas.

2.4 Europos Komisija

Piliečiai taip pat turi galimybę ginti savo interesus Bendrijos sistemoje ir pateikti skundą Europos Komisijai. Ji, kaip Sutarčių sergėtoja, privalo užtikrinti teisingą Bendrijos teisės taikymą. Siekdama palengvinti skundų teikimą, Komisija paskelbė standartinę formą. Faktiškai asmenų skundai yra dažniausia priemonė, kuria Komisija sužino apie valstybių narių reikalavimų nesilaikymą.
Komisija turi teisę pradėti Sutarties 226 straipsnyje numatytą procedūrą, kurios pabaigoje Teisingumo Teisme būtų pareikštas ieškinys atsakingai valstybei narei dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Komisija teigia, kad šie kaltinimai yra tik jos veiksmų kurstymas, o institucija neprivalo laikytis konkretaus požiūrio. Tiesa, Teisingumo Teismas yra suformavęs aiškią jurisprudenciją dėl Komisijos diskrecijos šioje srityje. Tačiau skundai turėtų būti nagrinėjami laikantis gero administravimo principų. Tai, kad Komisija gali arba negali pareikšti ieškinio byloje ,, neatleidžia jos nuo pareigos nagrinėti pateiktus skundus ir dėl jų padaryti pagrįstą išvadą. Atsižvelgdama į šio klausimo svarbą, inicijavau ex officio pagarbos tyrimą, apie kurį su jumis kalbėsiu vėliau.

2.5 Europos Parlamentas: Peticijų komitetas

Europos Parlamentas yra dar viena Bendrijos įstaiga, į kurią asmuo gali kreiptis prašydamas peticijos, kad būtų gerbiamos jo teisės. Mastrichto sutartyje įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė teikti peticijas Europos Parlamentui, kaip svarbi Europos pilietybės koncepcijos dalis.
Šias peticijas nagrinėja vienas iš nuolatinių Parlamento komitetų, kuris dažnai prašo Europos Komisijos ištirti daugelį jai kylančių klausimų. Jei valstybė narė nesilaiko reikalavimų, asmuo gali būti suinteresuotas tiesiogiai kreiptis į Europos Parlamentą, o Europos Parlamentas gali vykdyti tiesioginę politinę Komisijos kontrolę, kad darytų spaudimą atsakingai valstybei narei.

2.6 Europos ombudsmenas

Ir šiame ilgame kelyje mes ateiname į instituciją, kuriai man garbė atstovauti. Europos ombudsmeno institucijos įsteigimas buvo vienas didžiausių Mastrichto sutarties laimėjimų, susijusių su Sąjungos pilietybe. Galimybė kreiptis į ombudsmeną yra viena iš tokios pilietybės suteikiamų teisių, kurią garantuoja Bendrijos teisė.
Svarbiausia Europos ombudsmeno užduotis – spręsti netinkamo administravimo Bendrijos institucijų ir įstaigų veikloje problemą, išskyrus Teisingumo Teismą ir Pirmosios instancijos teismą, kai jie vykdo savo teismines funkcijas. Ombudsmenas nagrinėja tariamus netinkamo administravimo atvejus, visų pirma nagrinėdamas Europos piliečių pateiktus skundus. Ombudsmenas taip pat turi galimybę atlikti tyrimus savo iniciatyva. Skundus ombudsmenui gali teikti ir Europos piliečiai, ir ne ES piliečiai, gyvenantys vienoje iš valstybių narių. Skundus taip pat turi teisę teikti bendrovės, asociacijos ar kitos įstaigos, kurių registruota buveinė yra Sąjungos teritorijoje. Skundus ombudsmenui galima teikti tiesiogiai arba per Europos Parlamento narį. Ombudsmenui pateiktų skundų nagrinėjimas yra viešas, išskyrus atvejus, kai skundo pateikėjas prašo užtikrinti jų konfidencialumą.
Svarbu, kad ombudsmenas veiktų kuo atviriau ir skaidriau, rodydamas pavyzdį kitiems ir siekdamas, kad Europos piliečiai galėtų sekti jo darbą ir jį suprasti. Pilietis, manantis, kad Bendrijos institucija ar įstaiga nepaisė jo teisių, gali kreiptis į Europos ombudsmeną. Tokios galimybės nebuvo iki Mastrichto sutarties ir ji taip pat yra viena iš Europos pilietybės sąvokos sudedamųjų dalių.
Matote, kad ombudsmeno vaidmuo stebint, ar teisingai taikoma Bendrijos teisė, yra labai ribotas. Nacionalinių institucijų veiksmai nepatenka į jų kompetencijos sritį. Tai labai svarbu atsižvelgiant į svarbų nacionalinių valdžios institucijų vaidmenį perkeliant arba taikant Bendrijos teisės aktus. Kontroliuoti šias institucijas, kai jos veikia pagal Bendrijos taisykles, nacionaliniu lygmeniu gali tik kitos institucijos, pavyzdžiui, nacionaliniai ombudsmenai arba tam tikrais atvejais autonominės bendruomenės.
Tai rodo, kad Europos ombudsmenas ir jo nacionaliniai bei regioniniai kolegos turi glaudžiau bendradarbiauti. Tai paskatino mane plėtoti bendradarbiavimą su nacionaliniais ir regioniniais ombudsmenais. Dauguma valstybių narių turi vieną ar daugiau ombudsmenų. Todėl Liuksemburge ir Vokietijoje įsteigtas parlamentinis peticijų komitetas; Belgijoje yra du federalinio lygmens ombudsmenai; Italijoje yra regioninių ombudsmenų, nors planuojama įsteigti tokį ombudsmeną nacionaliniu lygmeniu; Graikija neseniai išrinko savo pirmąjį ombudsmeną.
Siekiant skatinti šį bendradarbiavimą, jau surengti keli seminarai su nacionaliniais ir regioniniais ombudsmenais. Paskutinis susitikimas su regioniniais gynėjais įvyko praėjusių metų lapkritį Florencijoje. Šių susitikimų tikslas – užmegzti glaudesnius ryšius siekiant skatinti teisingą Bendrijos teisės taikymą Europos piliečių labui. Turiu pabrėžti, kad šis procesas vyko visų dalyvių lygybės sąlygomis ir visiškai lanksčiai. Galutinis jo tikslas – suteikti piliečiams galimybę kreiptis į kompetentingą instituciją, kad ši kuo greičiau išspręstų jų problemą.

3 Europos ombudsmeno atliktas darbas

3.1 Statistiniai duomenys

Mūsų ką tik nurodyti riboti Europos ombudsmeno įgaliojimai paaiškina didelį nepriimtinų skundų, kuriuos gavau, skaičių. Atrodo, kad daugelis piliečių neteisingai suprato šį apribojimą ir, susidūrę su Bendrijos problema, už kurią atsakingos nacionalinės ar regioninės administracijos, kreipiasi į Europos ombudsmeną. Siekiant ištaisyti šią padėtį, vienas iš mano prioritetų buvo informuoti visuomenę apie naująją instituciją ir jos kompetencijos sritį.
Kad jus pagimdyčiau, norėčiau paminėti keletą skaičių. 1999 m. gauti 1 577 skundai (200 daugiau nei 1998 m.), pradėti 205 tyrimai dėl galimų netinkamo administravimo atvejų ir 5 ex officio tyrimai. Išskyrus kelias išimtis, mums pavyko per vieną savaitę patvirtinti, kad gavome skundus, ir per vieną mėnesį priimti sprendimą dėl jų priimtinumo. Iš skundų, dėl kurių buvo pradėtas tyrimas, 27 buvo pateikti kritiniai komentarai atitinkamai institucijai ar įstaigai, vienas pasiekė draugišką susitarimą, o netinkamo administravimo atvejais buvo pateikta 10 rekomendacijų projektų.
Reikia pažymėti, kad pačios Bendrijos institucijos ir įstaigos išsprendė 62 skundus skundo pateikėjo naudai, o tai jiems yra ypač svarbu, nes taip sutaupoma brangaus laiko ir parodoma administracijos geranoriškumas.
Dažniausia skundų priežastis yra bylų nagrinėjimas, Bendrijos institucijų atsisakymas pateikti informaciją, įdarbinimo į Europos viešąją tarnybą pažeidimai ir procedūra, kurios laikosi Komisija, kaip Sutarčių sergėtoja. Atsižvelgiant į gyventojų skaičių, Ispanija yra viena iš šalių, iš kurių gaunama daugiausia skundų.

3.2 Ex-officio tyrimai

Sutartyje numatyta, kad ombudsmenas gali atlikti tyrimus savo iniciatyva. Kai kurie iš jų gali suteikti jums idėją apie mano pastarųjų metų darbo liniją: skaidrumas, Bendrijos įdarbinimo procedūros, Komisijos vaidmuo prižiūrint valstybes nares, pavėluoti mokėjimai arba gero administracinio elgesio kodekso sukūrimas.

Skaidrumas.

Ombudsmenui tai svarbus klausimas, nes dažniausiai skundžiamasi dėl informacijos trūkumo ir neteisingos informacijos (23 proc.).
Skaidrumo principo ir galimybės susipažinti su dokumentais Bendrijos lygiu svarba buvo pabrėžta prie Sutarties pridėtoje Deklaracijoje Nr. 17, kuria visos valstybės narės įsipareigojo skatinti šį principą. Nuo 1993 m. Taryba ir Komisija priėmė elgesio kodeksą, kuriuo reglamentuojama galimybė visuomenei susipažinti su jų dokumentais. Tačiau kitos Bendrijos institucijos ir įstaigos šio kelio nesilaikė. Siekdamas ištaisyti šį trūkumą, 1996 m. birželio mėn. inicijavau ex officio tyrimą šiuo klausimu. Todėl dauguma institucijų ir įstaigų jau priėmė taisykles šiuo klausimu.

Remdamasi Amsterdamo sutartimi, Komisija turėtų pasiūlyti reglamentą šiuo klausimu. Pirmajame jo projekte, kaip jau viešai nurodžiau, atrodo, daugiau dėmesio skiriama administracijos diskrecinės galios užtikrinimui, o ne piliečių teisėms.
Patirtis rodo, kad atviras administravimas, koks yra daugelyje valstybių narių, yra veiksminga kovos su sukčiavimu ir korupcija priemonė, o uždaras ir konfidencialus viešųjų reikalų tvarkymas suteikia jiems galimybių. Esu susirūpinęs, kad tie, kurie priešinasi vis didėjantiems atvirumo reikalavimams, nepaiso šio labai svarbaus klausimo. Kad ir kokie būtų jos argumentai ir motyvai, jos užsispyrusi opozicija būtinam ir šiuolaikiškam Sąjungos administracijos atvirumui užgožia, pavyzdžiui, Bendrijos finansavimo detales - vieną iš klausimų, dėl kurių Europos Sąjunga yra labiausiai kritikuojama.

Įdarbinimo procedūros:

Daugeliui kandidatų sunku suprasti Bendrijos pareigūnų įdarbinimo procedūros skaidrumo stoką. Be to, gavęs daug skundų šiuo klausimu, nusprendžiau pradėti ex officio tyrimą.
Atmesti kandidatai dažnai negauna jokio paaiškinimo dėl tokio sprendimo priežasčių. Šia paslaptimi siekiama pateisinti atrankos komisijos nepriklausomumą. Tačiau, mano nuomone, toks nepriklausomumas neturi prieštarauti teisingam ir skaidriam administravimui, kaip siūliau savo iniciatyva šiuo klausimu.
Po šio tyrimo praėjusių metų spalio mėn. pabaigoje nusiunčiau specialiąją ataskaitą Europos Parlamentui, kuris primygtinai reikalavo rekomendacijos, kad būsimuose Europos Komisijos rengiamuose konkursuose ir ne vėliau kaip nuo šių metų liepos 1 d. institucija turėtų leisti jos prašantiems kandidatams dalyvauti jų pačių pataisytuose testuose. Neseniai paskelbtame laiške Europos Komisijos Pirmininkas įsipareigojo laikytis šios rekomendacijos.

Pažeidimų nagrinėjimo procedūros:

Šis tyrimas susijęs su skundo pateikėjo teise Komisijos iškeltose bylose prieš valstybes nares dėl Bendrijos teisės pažeidimo. Daugeliu atvejų ši procedūra taikoma gavus ankstesnį piliečių skundą. Tyrimai, kuriuos atlikau dėl daugelio skundų, man parodė didelį visuomenės nepasitenkinimą, nes mano, kad procedūra vyksta lėtai ir be būtinų skaidrumo garantijų.
Savo laiške Komisijai pasiūliau, kad prieš priimdama sprendimą baigti nagrinėti skundą institucija turėtų susisiekti su skundo pateikėju ir paprašyti jo nuomonės. Šiam pasiūlymui buvo pritarta. Nors institucijos pozicija turėtų būti laikoma labai teigiama, kai kurie klausimai tebėra ribojantys, pavyzdžiui, tai, kad į skundo pateikėjus neatsižvelgiama kaip į šios procedūros šalis. Mano nuomone, būtų pageidautina, kad Komisija tinkamiau plėtotų šią procedūrą, suteikdama skundo pateikėjams tam tikras procesines teises. Taip būtų skatinamas teisėtumo principas ir gerinamos piliečių žinios apie Bendrijos veiklą.

Komisijos pavėluoti mokėjimai:

Nuo pirmosios savo, kaip Europos ombudsmeno, kadencijos pradžios iš Komisijos gavau skundų dėl pavėluotų mokėjimų. Reikalavimai susiję ne tik su mokesčiais ir išlaidomis, bet ir su kitais sutartiniais mokėjimais, taip pat su dotacijomis ir subsidijomis. Skundų ir kitų bylų, kurias man iškėlė Europos Parlamento nariai, skaičius rodo, kad susidaro bendras įspūdis, jog Komisija vėluoja atlikti mokėjimus. Nuo 1997 m. pabaigos Komisija pasisako už palūkanų mokėjimą kreditoriams, kai buvo viršytas 60 dienų terminas. Ši priemonė tikrai sušvelnina pavėluoto mokėjimo pasekmes daugeliui rangovų.
Tačiau kai kurios mažosios įmonės gali nesugebėti įveikti likvidumo problemų, kylančių dėl pavėluotų mokėjimų, o kitos gali tai įveikti tik skolindamosi didesne palūkanų norma nei ta, kurią moka Komisija. Be to, dėl palūkanų mokėjimo rangovų finansinė našta perkeliama Bendrijos biudžetui, taigi ir mokesčių mokėtojams. Todėl nėra taip akivaizdu, kad palūkanų mokėjimas yra paskata įvairioms Komisijos tarnyboms laiku sumokėti.

4 GEROS ADMINISTRACINĖS PREKĖS KODAS

Leiskite man pakalbėti apie šią iniciatyvą savo iniciatyva, kuri, mano nuomone, yra esminės tvarkos. Jei Europos ombudsmeno įgaliojimuose pagrindinis dėmesys skiriamas netinkamo Bendrijos institucijų ir įstaigų administravimo prevencijai, labai svarbu, kad ir piliečiai, ir Europos pareigūnai žinotų, kas yra geras administravimas.
Savo 1997 m. metinėje ataskaitoje pateikiau termino „blogas administravimas“ apibrėžtį, kurią Parlamentas vienbalsiai patvirtino:

Netinkamas administravimas yra tada, kai viešoji įstaiga veikia nesilaikydama taisyklių ar principų, kurių ji privalo laikytis.

Tačiau nesant konkretesnių kriterijų, šią apibrėžtį sunku įtraukti. Todėl 1999 m. liepos mėn. pateikiau pasiūlymą dėl Gero administracinio elgesio kodekso. Toks kodeksas suteiktų Europos piliečiams į paslaugas orientuoto administravimo idėją. Tai pagerintų Sąjungos reputaciją visose valstybėse narėse. Europos piliečiams taip pat būtų suteikta aiški informacija apie tarnybą, kurios jie turi teisę tikėtis, ir jie galėtų patarti pareigūnams, ko tikimasi iš jų darbo.
Nuo 1997 m. Komisija rengė savo kodekso redakciją, tačiau 1999 m. kovo mėn., jai bendrai atsistatydinus, šis klausimas buvo paliktas neišspręstas. Tada ombudsmeno sekretoriatas nusprendė priimti iššūkį paskelbti Gero administracinio elgesio kodeksą ir pradėti tyrimą savo iniciatyva dėl tokių kodeksų buvimo visose Europos institucijose.
Ombudsmeno kodekse reglamentuojami ne administracijos ir jos pareigūnų, o administracijos ir piliečių santykiai, siekiant apibrėžti paslaugą, kurios Europos piliečiai turi teisę reikalauti iš Europos administracijos.
Apskritai Bendrijos institucijų ir įstaigų požiūris buvo teigiamas. Kai kurie iš jų mums pranešė, kad priėmė tokį kodeksą. Viena iš šių įstaigų, Londone įsikūrusi Europos vaistų vertinimo agentūra, priėmė mūsų pasiūlymą su tam tikrais patobulinimais, o kitos pradėjo rengti savo projektus. Komisija paskelbė ketinanti priimti kodeksą, nors vis dar neaišku, kaip ji įgyvendins šį ketinimą.
Ex officio tyrimas dar nebaigtas, tačiau, mano nuomone, atsižvelgiant į jau gautų atsakymų įvairovę, būtų tikslingiau apsvarstyti teisinę iniciatyvą sukurti Europos administracinę teisę dėl geros administracinės praktikos.
Pastaraisiais metais tiek valstybės narės, tiek tarptautinės organizacijos buvo linkusios nustatyti gero administracinio elgesio kodeksus ir kontrolinius sąrašus. Pvz., Ispanijoje žinau, kad egzistuoja Administracinio proceso įstatymas, kurio šaknys siekia praėjusį šimtmetį ir kuriuo siekiama reguliuoti visų administracijų ir administruojamų institucijų teisinius santykius. Vis dėlto, mano nuomone, administracija turi įsipareigoti laikytis tam tikrų bendrųjų elgesio gairių, taikomų ne tik tiems, kurie su ja palaiko (administruojamus) teisinius santykius, bet ir kiekvienam piliečiui.
Piliečiams tokio kodekso priėmimas reikštų, kad Sąjunga turėtų modernią, į paslaugas orientuotą administraciją, kuri norėtų dirbti piliečių labui ir nebūtų naudojama kaip pasiteisinimas visoms Europos problemoms.

5 GALUTINIAI ATSAKYMAI

Pastaraisiais metais svarbiausias mano darbo tikslas buvo piliečiams tarnaujanti labiau atsidavusi Europos administracija. Štai kodėl man atrodo, kad gero administracinio elgesio kodekso pasiekimas yra toks neįvykdytas.
Tačiau ši plėtra taip pat turi būti remiama nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis. Žinau, kad pagarba kiekvieno Europos piliečio teisėms reikalauja bendradarbiavimo visais šiais lygmenimis. Eidamas kuklias pareigas stengiausi eiti šia linkme, dėdamas visas pastangas, kad būtų stiprinamas bendradarbiavimas su kolegomis, nacionaliniais, regioniniais ir vietos ombudsmenais, taip pat su įvairiais valstybių narių peticijų komitetais. Manau, kad kartu turime sugebėti suformuluoti lanksčius ir veiksmingus mechanizmus, kad suteiktume piliečiams pagalbą, kurios jiems reikia savo teisėms apsaugoti.
Siekdamas sukurti piliečiams artimesnę Europą, socialiai atsakingesnę ir humaniškesnę Europą, tikiu, kad kasdienis Europos ombudsmeno darbas, nagrinėjant skundus ir atliekant tyrimus savo iniciatyva, taip pat mažai prisideda.
Ačiū už dėmesį.