Kai Viduržemio jūroje vasaros naktį žūsta 600 žmonių, apie jų kelionę daug valandų ir įvairiu metu žinojo arba ją stebėjo ES agentūra, dviejų valstybių narių valdžios institucijos, pilietinė visuomenė ir privatūs laivai bei valtys, kelionė ir nuskendimas, iš tikrųjų aiškiai matomi, kyla vienas akivaizdus klausimas, į kurį reikia atsakyti: „Kaip tai įvyko?“

Antras klausimas - kaip mes vertiname ar prisiimame kolektyvinę atsakomybę?

Tie, kurių mes tiesiogiai nekontroliuojame ir kurie pelnosi iš žmonių vargo ir nevilties, patys prisiima atsakomybę. Bet kas nutinka, kai pažeidžiami žmonės patenka į mūsų Europos kontrolės zoną ir mes turime pasirinkimą?

Politikos formuotojai, išreikšdami savo paramą pagrindinėms teisėms, dažnai remiasi Europos vertybėmis.

Būtent dėl to, kaip išlieka pats svarbiausias žmogaus teisių principas - teisė į gyvybę, - ryšys su tais, kurie yra atsakingi už mūsų sienų valdymą, vyksta mano biuro tyrimas, kuris bus paskelbtas per ateinančias dešimt dienų. Šiuo metu nenoriu numatyti šio tyrimo išvadų, todėl mano pastabos bus susijusios su platesniu kontekstu.

Po laivo "Adriana" avarijos pastebėjau oficialų atsakymą.

Buvo pareikšta tikra užuojauta ir susirūpinimas, tačiau klausimas „kaip tai įvyko?“, nors ir buvo užduotas, nebuvo iš karto atsakytas arba iki šiol į jį nebuvo atsakyta.

Tokio masto tragedija paprastai pareikalautų nepriklausomo, teismo ekspertizės, visuomenės tyrimo, tačiau netrukus tapo aišku, kad toks tyrimas neįvyktų arba negalėtų įvykti.

Neturiu jokio vaidmens valstybių narių atžvilgiu, tačiau nusprendžiau pradėti tyrimą dėl ES agentūros, kuri priklauso mano kompetencijai, veiksmų, kad konkrečiai išnagrinėčiau, kaip FRONTEX laikosi savo įsipareigojimų pagrindinių teisių srityje ne tik šio incidento atveju, kai ji dalyvavo tam tikruose taškuose, bet apskritai dalyvaudama paieškos ir gelbėjimo operacijose Viduržemio jūroje.

Šis tyrimas atliekamas tuo pačiu metu kaip ir Graikijos ombudsmeno J. Pottakio tyrimas dėl Graikijos valdžios institucijų veiksmų per Adrianos tragediją. Tikimės, kad šie tyrimai kartu gali suteikti daug aiškumo dėl to, kas įvyko praėjusį birželį, ir netgi gali tapti modeliu būsimiems tyrimams, jei nebus bendro atskaitomybės mechanizmo.

FRONTEX nėra visų pirma atsakinga už paieškos ir gelbėjimo operacijas. Tai priklauso nuo valstybių narių valdžios institucijų, tačiau vis dėlto manau, kad svarbu apibrėžti ES piliečių vardu veikiančios agentūros vaidmenį.

Dėl ES sienų saugumo struktūros atskaitomybės spragos yra neišvengiamos, tačiau poveikį daro ir politiniai sprendimai. 

FRONTEX neveikia vakuume, todėl siekiant atsakyti į klausimą „kaip tai įvyko?“ labai svarbu suprasti sistemą, kurioje ji yra įdiegta.

2014 m. baigta ES finansuojama aktyvi paieškos ir gelbėjimo operacija „Mare Nostrum“, kuriai vadovauja Italijos valdžios institucijos.

ES pagrindinių teisių agentūra užfiksavo daug atvejų, kai kelios valstybės narės grasino NVO, dalyvaujančioms panašiose aktyviose gelbėjimo operacijose, arba faktiškai vykdė jų baudžiamąjį persekiojimą. Tai turi kelti klausimą dėl tikrojo, o ne dėl retorinio prioriteto gelbėti gyvybes.

Aktyvus gelbėjimas laikomas migrantų traukos veiksniu. Todėl dėl įtampos tarp pareigos gelbėti gyvybes ir pareigos atgrasyti nuo sienos kirtimo FRONTEX kyla sunkumų derinant savo sienų apsaugos vaidmenį su pareiga užtikrinti teisę į gyvybę.

Dabar agentūra vadinama pakrančių apsaugos tarnyba, tačiau jos įgaliojimai ir misija yra nepakankami. Tai stebėjimo, bet ne gelbėjimo priemonė, kurią dar labiau varžo tai, kad tik valstybių narių valdžios institucijos turi juridinę teisę vadovauti paieškos ir gelbėjimo misijoms ir jas koordinuoti.

FRONTEX turi galimybę pasirinkti, kaip reaguoti į ekstremaliąsias situacijas jūroje, kurias ji nustato vykdydama stebėjimą, visų pirma, kaip ji bendrauja su nacionalinėmis valdžios institucijomis ir priima sprendimus dėl ekstremaliųjų situacijų signalų perdavimo. Tačiau jos priklausomybė nuo valstybių narių sąžiningumo yra labai svarbi jos gebėjimui laikytis savo įsipareigojimų pagrindinių teisių srityje, o kartu ir ES gebėjimui tai daryti.

Tačiau kas nutinka, jei FRONTEX abejoja valstybės narės sąžiningumu? Ką daryti, jei nurodymai, kuriuos ji privalo vykdyti, yra abejotini?

FRONTEX taip pat turi pagrindo abejoti, ar kai kurios valstybės narės laikosi savo įsipareigojimų pagrindinių teisių srityje. ES kovos su sukčiavimu tarnyba nustatė, kad FRONTEX stebėjimo ištekliai buvo sąmoningai nukreipti, siekiant išvengti priverstinio apgręžimo. Tai, kartu su kitais incidentais, kelia rimtų klausimų FRONTEX santykiams su nacionalinėmis valdžios institucijomis ir jos pačios supratimui apie savo įsipareigojimus pagrindinių teisių srityje tokiomis aplinkybėmis.

Jei FRONTEX turi pareigą gelbėti gyvybes, tačiau trūksta teisinių ir kitų priemonių, kurių jai reikia, arba kartais abejojama valstybių narių sąžiningumu, tai būtinai turi būti ES teisės aktų leidėjų rūpestis.

Daug kartų teiravausi FRONTEX ir šis tikrinimas bus tęsiamas ir plečiamas ne tik FRONTEX, bet ir daugeliui ES institucijų, nes ES vis dažniau prisiima praktinio vykdomojo organo vaidmenį visais klausimais – nuo prieglobsčio prašymų nagrinėjimo ir vakcinų pirkimo iki ginkluotės tiekimo – visais klausimais, kurie daro didelį poveikį asmenų pagrindinėms teisėms.

Gyvybių gelbėjimas dabar yra pagrindinis ES ir jos agentūrų rūpestis. Būtina išsamiai ir nuosekliai apsvarstyti, kaip elgtis su šia atsakomybe. Palankiai vertinu LIBE komiteto vaidmenį šioje srityje ir tikiuosi, kad mano paties tyrimo išvados taip pat prisidės prie šių gyvybiškai svarbių ir skubių viešų diskusijų.