(Parengta pagal Europos ombudsmeno statuto 3 straipsnio 6 dalį (1))

Konkurentė

Dešimtajame dešimtmetyje skundo pateikėjas Internationaler Hilfsfonds e.V., Vokietijos NVO (2), pateikė įvairius finansinės pagalbos prašymus Europos Komisijai, įskaitant Komisijos Humanitarinės pagalbos departamentą (ECHO). Dėl šių prašymų buvo pateikta keletas skundų Europos ombudsmenui (pvz., skundai 745/2004/GG ir 2862/2004/GG) ir bylinėtasi Bendrijos teismuose (pvz., Bylos T-372/02 ir C-521/03 P).

Šiose bylose tam tikrą vaidmenį atliko 1995 m. kovo 15 d. Auswärtiges Amt (Vokietijos užsienio reikalų ministerija) laiškas ECHO. Šis raštas (surašytas anglų kalba) susijęs su šia pastaba dėl skundo pateikėjo:

„Jų veikla suteikė pagrindą oficialiam baudžiamajam persekiojimui, kuris vis dar vykdomas.“

2001 m. lapkričio 15 d. laiške, adresuotame ECHO, Vokietijos užsienio reikalų ministerija, remdamasi savo 1995 m. kovo 15 d. laišku, nurodė, kad „pagal mums pateiktus duomenis prokuratūra prie Gießen apygardos teismo 1996 m. balandžio 30 d. panaikino kaltinimus dr. Kochui ir trims kitiems „Internationaler Hilfsfonds e.V.“ darbuotojams“.

Pirmiau minėtose bylose ombudsmenui ir Bendrijos teismams pateiktuose pareiškimuose Komisija nurodė „baudžiamąjį procesą“, „baudžiamąjį persekiojimą“ ir „kaltinimus“, kurie buvo pareikšti skundo pateikėjui, jo pirmininkui ar kitiems skundo pateikėjo nariams Vokietijoje.

Taikomi šie teiginiai (3):

„Iš pavėluoto susirašinėjimo paaiškėjo, kad kaltinimai buvo pateikti dr. Kochui ir trims kitiems Internationaler Hilfsfonds (..) darbuotojams.“

(Komisijos atsiliepimo į ieškinį byloje T-372/02 P 40 punktas)

„Atsižvelgdamas į iš Vokietijos užsienio reikalų ministerijos gautą informaciją apie vykdomą baudžiamąjį persekiojimą, ECHO nusprendė sustabdyti Internationaler Hilfsfonds prašymo nagrinėjimą, kol bus gauta daugiau informacijos apie vykdomą baudžiamąjį persekiojimą.“

(Komisijos atsiliepimo į ieškinį byloje T-372/02 P 45 punktas)

„Kalbant apie direktorių sąžiningumą, Komisijai ypač didelį susirūpinimą kėlė tai, kad tuo metu, kai buvo pateiktas prašymas, M. Koch nepaminėjo, kad prieš jį ir tris kitus Internationaler Hilfsfonds darbuotojus buvo pradėtas baudžiamasis procesas. Kadangi tai neabejotinai buvo reikšmingas faktas, kuris nebuvo nurodytas ieškinyje, Komisija būtų turėjusi teisę, išaiškėjus šiam faktui, atmesti ieškovės ieškinį in limine.“

(Komisijos atsiliepimo į ieškinį byloje T-372/02 P 105 punktas)

„...Dr. Koch (IH pirmininkas) bandė susipažinti su Komisijos turimais dokumentais, kad nustatytų, kas 1995 m. Auswärtiges Amt informavo Komisiją, kad Internationaler Hilfsfonds atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas.“

(Komisijos atsiliepimo į ieškinį byloje C-521/03 P 86 punktas)

„Reikėtų pažymėti, kad vienas iš 2001 m. rugpjūčio 8 d. elektroninio laiško tikslų, nors ir antraeilis, buvo prašyti atnaujintos informacijos apie bet kokius teisminio proceso prieš IH Vokietijoje pokyčius.“

(2004 m. birželio 24 d. Komisijos nuomonė dėl skundo 745/2004/GG)(4)

„(...) Komisija privalo atkreipti dėmesį į tai, kad tuo metu, kai jis pateikė prašymą pasirašyti PPS [bendrąjį partnerystės susitarimą], Vokietijoje prieš A. Koch buvo pradėtas baudžiamasis procesas.“

(2005 m. sausio 13 d. Komisijos nuomonė dėl skundo 2862/2004/GG)

Skundo pateikėjo teigimu, Landgericht Gießen prokuratūra atliko tik ikiteisminį tyrimą (vok. Ermittlungsverfahren) prieš dr. Koch ir tris kitus asmenis, o ne pati (t. y. skundo pateikėjas). Be to, 1996 m. balandžio 30 d. šis preliminarus tyrimas buvo nutrauktas suinteresuotų asmenų naudai. Skundo pateikėjas pabrėžė, kad Komisijai apie tai buvo pranešta ne kartą, pradedant 1996 m. gegužės 21 d. Komisijai išsiųstu laišku.

Todėl skunde ombudsmenui skundo pateikėjas teigė, kad Komisijos nuorodos į „baudžiamąjį procesą“, „baudžiamąjį persekiojimą“ ir „kaltinimus“, kurie buvo pateikti skundo pateikėjui, jo pirmininkui ar kitiems skundo pateikėjo nariams, buvo neteisingos, sąmoningai klaidinančios ir šmeižikiškos. Ji teigė, kad Komisija turėtų imtis būtinų taisomųjų veiksmų, visų pirma įsipareigoti ateityje tokių pareiškimų neteikti.

Skundo pateikėja nurodė, kad jos advokatas 2005 m. rugpjūčio 5 d. raštu paprašė Komisijos pasirašyti tokį įsipareigojimą iki 2005 m. rugpjūčio 19 d. Skundo pateikėjo teigimu, iki šio skundo pateikimo 2005 m. rugsėjo mėn. į šį raštą nebuvo atsakyta.

Skundo pateikėjas pabrėžė, kad jis, kaip labdaros organizacija, yra ypač priklausomas nuo visuomenės pasitikėjimo. Todėl neteisingos informacijos, kuri galėjo pakenkti šiam pasitikėjimui, skleidimas buvo labai rimtas klausimas.

PRAŠYMAS

Komisijos nuomonė

Savo nuomonėje Komisija pateikė šias pastabas:

Savo atsakyme byloje 745/204/GG Komisija neminėjo „baudžiamojo proceso“, „baudžiamojo persekiojimo“ ar „kaltinimų“, o vartojo terminą „teisminis procesas“. Komisija savo nuomonėje byloje 2862/2004/GG vartojo terminą „baudžiamasis procesas“. Kalbant apie Komisijos pareiškimą Pirmosios instancijos teismui byloje T-372/02, Komisija nurodė „baudžiamąjį procesą“, „baudžiamąjį persekiojimą“ ir „kaltinimus“.

Tačiau visi pareiškimai, kuriuos Komisija pateikė Pirmosios instancijos teismui arba Teisingumo Teismui vykstant teismo procesui, pavyzdžiui, byloje T-372/02, buvo padaryti tik proceso tikslais, o per rašytinę proceso dalį pateikta informacija buvo žinoma tik šalims ir Pirmosios instancijos teismui. Tretieji asmenys neturėjo prieigos prie jo. Todėl Bendrajam Teismui pateiktus pareiškimus galima tik patikrinti, todėl jie yra nepriimtini, kiek tai susiję su šiuo kaltinimu.

Vis dėlto Komisija, tinkamai bendradarbiaudama su ombudsmenu, atsižvelgs į skundo pateikėjo pastabas.

Pirma, minėtos nuorodos buvo pagrįstos informacija, gauta 1995 m. kovo 15 d. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Komisijai adresuotame laiške. Šiame rašte dėl skundo pateikėjo nurodoma: „Jų veikla suteikė pagrindą oficialiam baudžiamajam persekiojimui, kuris vis dar vykdomas.“

Komisijos atsiliepime į ieškinį pateiktas teiginys dėl Vokietijos valdžios institucijų vartojamų terminų negalėjo ir iš tikrųjų nebuvo suklaidintas Pirmosios instancijos teismo, nes Komisija prie savo pareiškimo pridėjo minėto 1995 m. kovo 15 d. laiško kopiją. Be to, 2003 m. liepos 4 d. skundo pateikėjo Pirmosios instancijos teismui pateiktame dokumente jis atsakė į šią konkrečią Komisijos atsiliepimo į ieškinį ištrauką, taip pat į kitas ištraukas, kurias skundo pateikėjas laikė pagrįstomis „nuogąstavimų, nesusipratimų ir net šmeižto serija“.

Šis dokumentas buvo pridėtas prie Bendrojo Teismo procesinių dokumentų po to, kai jo pirmininkas priėmė aiškų sprendimą. Todėl Pirmosios instancijos teismas turėjo visą svarbią informaciją. 2003 m. spalio 15 d. nutartyje Teisingumo Teismas citavo tikslias Vokietijos užsienio reikalų ministerijos laiške vartojamas sąvokas.

Atsižvelgiant į tai, kad apie Komisijos pareiškimuose pateiktus pareiškimus žinojo tik šalys ir Bendrasis Teismas ir kad jokia trečioji šalis neturėjo galimybės su jais susipažinti, jie negalėjo būti laikomi šmeižikiškais.

Panašiai, kalbant apie pareiškimus ombudsmeno nagrinėjamose bylose, Komisijos nuorodos į „teisminį procesą“ ir „baudžiamąją procedūrą“ buvo pagrįstos Vokietijos užsienio reikalų ministerijos rašto formuluote.

Šio rašto kopija buvo pateikta ombudsmenui. Todėl vargu ar ombudsmenas galėjo neteisingai suprasti jame pateiktą nuorodą į „teisminį procesą“, kaip teigia skundo pateikėjas.

Skundo pateikėjo tvirtinimas, kad Komisijos nuorodos į „baudžiamąjį procesą“, „baudžiamąjį persekiojimą“ ir „kaltinimus“ jos pareiškimuose Bendrijos teismams ir ombudsmenui buvo neteisingos, sąmoningai klaidinančios ir šmeižikiškos, buvo nepriimtinas, kiek tai susiję su Bendrijos teismams pateiktais pareiškimais, ir nepagrįstas abiem atvejais.

Skundo pateikėjų pastabos

Skundo pateikėjas pateikė išsamias pastabas (37 puslapiai ir įvairūs priedai), kurias galima apibendrinti taip:

• Ombudsmenas nebegalėjo išvengti išvados, kad Komisija melavo ir tyčia sukčiavo.
• Nuoroda į „teismo procesą“ turėjo tokią pačią reikšmę kaip ir nuoroda į „baudžiamąjį procesą“.
• Komisija tyčia ir nesąžiningai atkreipė Pirmosios instancijos teismo dėmesį į klaidingą informaciją, pateiktą 1995 m. kovo 15 d. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos laiške. Nepateikdama Komisijai 2001 m. lapkričio 15 d. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos laiško, kuriame buvo pataisytas 1995 m. kovo 15 d. laiškas, Komisija sąmoningai suklaidino, apgaudinėjo ir melavo Teisingumo Teismui.
• Teismas tapo šios apgaulės auka, nes jo nutarties 11 punktas „Faktai“ suformuluotas taip: „1995 m. kovo 15 d. Auswärtiges Amt, atsakydama į šį prašymą, ECHO papasakojo, kad IH veikla pateisino oficialų baudžiamąjį persekiojimą.“
• Skundų nagrinėjimo procedūrų turinys buvo prieinamas visiems internetu. Ombudsmenas net pernelyg išsamiai pateikė neteisingus Komisijos pareiškimus.
• ECHO išplatino neteisingus kaltinimus skundo pateikėjui daugeliui Komisijos generalinių direktoratų ir taip pakenkė skundo pateikėjo reputacijai labiau, nei buvo toleruojama.
• Ombudsmenas iškėlė neteisingus Komisijos pareiškimus į faktų sąrašą.
• Atsižvelgiant į tai, kad Komisija atidėjo bylos nagrinėjimą, dabar buvo privaloma atsiprašyti.

Skundo pateikėjas taip pat pateikė išsamių pastabų dėl, jo nuomone, diskriminacinio ECHO GD elgesio su jo paraiška. Ji taip pat pateikė pastabų dėl klausimų, susijusių su tuo, kaip Komisija nagrinėja prašymus leisti susipažinti su dokumentais.

SPRENDIMĄ

1 Įžanginės pastabos

1.1 Dešimtajame dešimtmetyje skundo pateikėjas Internationaler Hilfsfonds e.V., Vokietijos NVO (5), pateikė įvairius finansinės pagalbos prašymus Europos Komisijai, įskaitant Komisijos Humanitarinės pagalbos departamentą (ECHO). Dėl šių prašymų buvo pateikta keletas skundų Europos ombudsmenui (pvz., skundai 745/2004/GG ir 2862/2004/GG) ir bylinėtasi Bendrijos teismuose (pvz., Bylos T-372/02 ir C-521/03 P). Savo pastabose ombudsmenui ir Bendrijos teismams Komisija nurodė „baudžiamąjį procesą“, „baudžiamąjį persekiojimą“ ir „kaltinimus“, kurie buvo pareikšti skundo pateikėjui, jo pirmininkui ar kitiems skundo pateikėjo nariams Vokietijoje.

Skunde ombudsmenui skundo pateikėjas teigė, kad šios nuorodos yra neteisingos, sąmoningai klaidinančios ir šmeižikiškos. Ji teigė, kad Komisija turėtų imtis būtinų taisomųjų veiksmų, visų pirma įsipareigoti ateityje tokių pareiškimų neteikti.

1.2 Savo nuomonėje Komisija, be kita ko, pažymėjo, kad savo atsakyme byloje 745/204/GG ji neminėjo "baudžiamojo proceso", "baudžiamojo persekiojimo" ar "kaltinimų", o vartojo terminą "teisminis procesas". Ji taip pat pažymėjo, kad savo nuomonėje byloje 2862/2004/GG vartojo terminą „baudžiamasis procesas“. Savo pastabose skundo pateikėjas teigė, kad nuoroda į „teisminį procesą“ turi tokią pačią reikšmę kaip ir nuoroda į „baudžiamąjį procesą“.

1.3 Reikėtų pažymėti, kad pradiniame laiške, kuriame ombudsmenas informavo Komisiją apie savo tyrimo apimtį, buvo minimi tik terminai "baudžiamasis procesas", "baudžiamasis persekiojimas" ir "kaltinimai". Tačiau akivaizdu, kad skundo pateikėjas taip pat nesutinka su Komisijos nuorodomis į „teisminį procesą“ ir „baudžiamąjį procesą“. Savo nuomonėje Komisija pateikė argumentus, pagrindžiančius minėtų išsireiškimų, įskaitant du terminus, kurie nebuvo paminėti ombudsmeno pradiniame rašte, vartojimą. Todėl ombudsmenas mano, kad yra teisėta ir tikslinga išnagrinėti, kaip Komisija šiame sprendime vartoja visas penkias sąvokas.

1.4 Savo pastabose skundo pateikėjas iškėlė tris klausimus, kurie akivaizdžiai nepatenka į tyrimo sritį, kaip nurodyta pradiniame rašte. Šiuos klausimus galima apibendrinti taip: i) Komisija melavo ir tyčia sukčiavo; ii) nepateikusi Pirmosios instancijos teismui Vokietijos užsienio reikalų ministerijos 2001 m. lapkričio 15 d. laiško Komisijai, Komisija sąmoningai klaidino, apgaudinėjo ir melavo Teismui; iii) ECHO išplatino neteisingus kaltinimus skundo pateikėjui daugeliui Komisijos generalinių direktoratų ir taip pakenkė skundo pateikėjo reputacijai labiau, nei buvo toleruojama. Skundo pateikėjas taip pat pateikė išsamių pastabų dėl to, kaip, jo nuomone, ECHO GD diskriminuojamai nagrinėjo jo paraišką, ir dėl klausimų, susijusių su prašymais leisti susipažinti su dokumentais.

1.5 Šis tyrimas buvo pradėtas siekiant išnagrinėti tam tikrų Komisijos Bendrijos teismams ir ombudsmenui pateiktose pastabose vartojamų sąvokų vartojimą. Skundo pateikėjo pastabos susijusios su daugeliu kitų aspektų. Norint išspręsti šiuos papildomus klausimus, iš esmės reikėtų atlikti iš esmės naują tyrimą. Todėl ombudsmenas mano, kad būtų netikslinga išplėsti šio tyrimo aprėptį, kad jis apimtų šiuos papildomus aspektus. Bet kuriuo atveju atrodo, kad kai kuriuos skundo pateikėjo nurodytus klausimus apima dar du tyrimai, kuriuos šiuo metu nagrinėja ombudsmenas (skundas Nr. 2283/2004/GG ir tyrimas savo iniciatyva OI/4/2005/GG).

1.6 Savo pastabose skundo pateikėjas nurodė manantis, kad šioje byloje Komisija turi atsiprašyti. Todėl skundo pateikėjas pateikė dar vieną tvirtinimą. Ombudsmenas mano, kad būtų netikslinga atidėti dabartinį tyrimą ir paprašyti Komisijos pateikti papildomą nuomonę dėl šio naujo reikalavimo. Skundo pateikėjas, prieš tai tinkamai kreipęsis į Komisiją, gali pateikti naują skundą šiuo klausimu. Tačiau, atsižvelgiant į ombudsmeno atlikto šios bylos tyrimo rezultatus (žr. 2 punktą), abejotina, ar tokio naujo skundo tyrimas būtų pagrįstas.

1.7 Šis tyrimas susijęs su Komisijos elgesiu. Savo nuomonėje skundo pateikėjas taip pat pateikė pastabų dėl Pirmosios instancijos teismo ir paties ombudsmeno požiūrio. Todėl ombudsmenas mano, kad naudinga pateikti keletą pastabų siekiant išsiaiškinti tam tikrus klausimus.

1.8 Kalbant apie Pirmosios instancijos teismą, atrodo, kad ieškovas prieštarauja 2003 m. spalio 15 d. nutarties, kuria jis atmetė ieškinį byloje T-372/02, formuluotei. Pagal EB sutarties 195 straipsnį ombudsmenas negalėtų nagrinėti skundo dėl Teisingumo Teismo sprendimo, nes toks skundas būtų susijęs su Bendrijos teismų teismine veikla.

Tačiau naudinga pažymėti, kad skundo pateikėjo prielaida, jog Teismas suklydo, įterpdamas tam tikrą sakinį į tą nutarties dalį, kurioje išdėstytos svarbios faktinės aplinkybės, bet kuriuo atveju yra akivaizdžiai klaidinga. Atitinkamoje nutarimo dalyje nustatyta: „1995 m. kovo 15 d. Auswärtiges Amt, atsakydama į šį prašymą, ECHO papasakojo, kad IH veikla pateisino oficialų persekiojimą.“ Atitinkamas Vokietijos užsienio reikalų ministerijos laiškas buvo suformuluotas taip: „Jų [pareiškėjo] veikla suteikė pagrindą oficialiam baudžiamajam persekiojimui, kuris vis dar vykdomas.“ Taigi Teismas akivaizdžiai apsiriboja nurodymu, kas iš tikrųjų įvyko, t. y. kad Vokietijos užsienio reikalų ministerija pateikė tokią informaciją ECHO, nepareikšdamas nuomonės dėl to, ar Vokietijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimas buvo teisingas, ar ne.

1.9 Panašūs argumentai galioja ir skundo pateikėjo pastaboms dėl ombudsmeno. Reikėtų pažymėti, kad jau 2005 m. birželio 8 d. išsiųstame laiške skundo pateikėjas dėl tų pačių priežasčių kritikavo dvi ombudsmeno sprendimų dėl skundų 745/2004/GG ir 2862/2004/GG ištraukas. 2005 m. birželio 17 d. atsakyme ombudsmenas paaiškino, kad šiose ištraukose pateikiama informacija apie tai, ką pasakKomisija, o ne ombudsmeno atliktas šių pareiškimų vertinimas. Siekdamas išvengti galimų nesusipratimų, kad ir kokia maža būtų tokia rizika, ombudsmenas pareiškė esąs pasirengęs iš dalies pakeisti antrą pastraipą, kad klausimai būtų dar aiškiau išdėstyti (6). Todėl skundo pateikėjo teiginys, kad ombudsmenas neteisingais Komisijos pareiškimais rėmėsi kaip faktais, yra akivaizdžiai nepagrįstas.

2 Įtariamai neteisingos, sąmoningai klaidinančios ir šmeižikiškos nuorodos

2.1 Skundo pateikėjas teigė, kad Komisijos Bendrijos teismams ir ombudsmenui pateiktuose dokumentuose pateiktos nuorodos į "baudžiamąjį procesą", "teismo procesą", "baudžiamąjį procesą", "baudžiamąjį persekiojimą" ir "kaltinimus", kurie buvo pareikšti skundo pateikėjui, jo pirmininkui ar kitiems skundo pateikėjo nariams, yra neteisingos, sąmoningai klaidinančios ir šmeižikiškos. Ji teigė, kad Komisija turėtų imtis būtinų taisomųjų veiksmų, visų pirma įsipareigoti ateityje tokių pareiškimų neteikti.

2.2 Savo nuomonėje Komisija laikėsi nuomonės, kad šis kaltinimas nepriimtinas, kiek tai susiję su Bendrijos teismams pateiktais argumentais. Komisija taip pat teigė, kad šis teiginys bet kuriuo atveju nepagrįstas.

2.3 Savo pastabose skundo pateikėjas laikėsi savo teiginio.

Dėl kaltinimo priimtinumo

2.4 Atsižvelgiant į Komisijos poziciją, pirmiausia reikia patikrinti, ar kaltinimas yra nepriimtinas tiek, kiek jis susijęs su Komisijos pareiškimais Bendrijos teismams.

2.5 Savo nuomonėje Komisija laikėsi nuomonės, kad visi pareiškimai, kuriuos ji pateikė Pirmosios instancijos teismui arba Teisingumo Teismui vykstant teismo procesui, pavyzdžiui, byloje T-372/02, buvo padaryti tik proceso tikslais ir kad rašytinėje proceso dalyje pateikta informacija buvo žinoma tik šalims ir Pirmosios instancijos teismui. Tretieji asmenys neturėjo prieigos prie jo. Todėl Teisingumo Teismas galėjo tik patikrinti teismui pateiktus pareiškimus, todėl jie buvo nepriimtini, kiek tai susiję su šiuo kaltinimu.

2.6 Ombudsmenas pažymi, kad EB sutarties 195 straipsniu jam suteikiami įgaliojimai priimti skundus „dėl netinkamo administravimo atvejų Bendrijos institucijų ar įstaigų veikloje, išskyrus Teisingumo Teismą ir Pirmosios instancijos teismą, kai jie atlieka savo teismines funkcijas“. Atsižvelgiant į tai, kad šis skundas yra skirtas Komisijai, o ne Teisingumo Teismui ar Pirmosios instancijos teismui, ombudsmenas mano, kad Komisija nenustatė, kodėl jis negalėtų nagrinėti šio skundo dėl Komisijos Bendrijos teismams pateiktų pareiškimų. Ombudsmenas, žinoma, atsižvelgia į tai, kad nagrinėdamas tokius atvejus jis turi atsižvelgti į pirmiau minėtos nuostatos tikslą, todėl ji negali būti taikoma klausimams, kuriuos nagrinėjo patys teismai. Tačiau atrodo, kad nei Pirmosios instancijos teismas, nei Teisingumo Teismas nenagrinėjo klausimo, ar Komisijos jiems pateiktuose pareiškimuose buvo neteisingų, sąmoningai klaidinančių ir šmeižikiškų pareiškimų. Tiesa, kad Komisija įrodinėjo, o skundo pateikėjas to neginčijo, kad skundo pateikėjas Pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, jog tam tikros Komisijos atsiliepimo į ieškinį dalys buvo pagrįstos „nuogąstavimų, nesusipratimų ir net šmeižto serija“. Tačiau net darant prielaidą, kad skundo pateikėjas taip norėjo pateikti Teismui tuos pačius prieštaravimus, kuriuos jis pateikė šioje byloje, reikėtų atsižvelgti į tai, kad Teismas atmetė skundo pateikėjo prašymą kaip nepriimtiną. Taigi Teisingumo Teismas nenagrinėjo bylos iš esmės.

2.7 Atsižvelgdamas į skundo formuluotę, ombudsmenas mano, kad jis turi išnagrinėti, ar Komisijos vartojamos formuluotės buvo i) neteisingos, ii) sąmoningai klaidinančios ir iii) šmeižikiškos.

Ar Komisijos vartojamos formuluotės buvo neteisingos?

2.8 Ombudsmenas mano, kad ES institucijoms ir įstaigoms gera administracinė praktika yra pasirūpinti, kad jų pareiškimai būtų tikslūs, ir nedelsiant ištaisyti visas galimas klaidas.

2.9 Prieš nagrinėdamas, ar taip yra šiuo atveju, ombudsmenas mano, kad būtina paaiškinti faktus, į kuriuos daroma nuoroda atitinkamuose Komisijos pareiškimuose.

2.10 Iš jam pateiktų įrodymų matyti, kad Landgericht Gießen prokuratūra atliko ikiteisminį tyrimą (Ermittlungsverfahren) prieš dr. Be to, paaiškėjo, kad šis preliminarus tyrimas suinteresuotų asmenų naudai buvo nutrauktas 1996 m. balandžio 30 dieną. Galiausiai ombudsmenas pažymi, kad yra visiškai aišku, jog Komisija buvo informuota apie šiuos faktus įvairiomis progomis, pradedant 1996 m. gegužės 21 d. Komisijai išsiųstu laišku.

2.11 Pagal Vokietijos teisę prokuratūra turi atlikti tyrimą, kai gauna informacijos, leidžiančios įtarti, kad galėjo būti padaryta nusikalstama veika (Baudžiamojo proceso kodekso 160 straipsnis). Jeigu šis ikiteisminis tyrimas (vok. Ermittlungsverfahren) patvirtina minėtą įtarimą, prokuratūra perduoda bylą baudžiamajam teismui ir prašo pradėti baudžiamąjį procesą (vok. Strafverfahren).

2.12 Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, ombudsmenas mano, kad nė viena iš Komisijos vartojamų frazių nebuvo teisinga. Kai atliekamas preliminarus tyrimas, netikslinga kalbėti apie „baudžiamąjį procesą“, „teisminį procesą“, „baudžiamąjį procesą“, „baudžiamąjį persekiojimą“ ar „kaltinimus“.

2.13 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, 1995 m. kovo 15 d. Tačiau faktas yra tas, kad šis pareiškimas buvo padarytas. Jei Komisijos pareiškimai turėtų būti aiškinami tik kaip nurodantys arba cituojantys (neteisingą) Vokietijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimą, jie patys negalėtų būti laikomi klaidingais.

2.14 Ombudsmenas mano, kad taip iš tiesų yra šių dviejų pareiškimų atveju:

„Atsižvelgdamas į iš Vokietijos užsienio reikalų ministerijos gautą informaciją apie vykdomą baudžiamąjį persekiojimą, ECHO nusprendė sustabdyti Internationaler Hilfsfonds prašymo nagrinėjimą, kol bus gauta daugiau informacijos apie vykdomą baudžiamąjį persekiojimą.“

(Komisijos atsiliepimo į ieškinį byloje T-372/02 P 45 punktas)

„...Dr. Koch (IH pirmininkas) bandė susipažinti su Komisijos turimais dokumentais, kad nustatytų, kas 1995 m. Auswärtiges Amt informavo Komisiją, kad Internationaler Hilfsfonds atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas.“

(Komisijos atsiliepimo į ieškinį byloje C-521/03 P 86 punktas)

Šiuose pareiškimuose tik daroma nuoroda į (neginčijamą) faktą, kad Vokietijos užsienio reikalų ministerija (neteisingai) informavo Komisiją, kad skundo pateikėjo atžvilgiu vyksta baudžiamasis persekiojimas. Todėl jos pačios negali būti laikomos klaidingomis.

2.15 Tačiau padėtis skiriasi šiais trimis teiginiais:

„Iš pavėluoto susirašinėjimo paaiškėjo, kad kaltinimai buvo pateikti dr. Kochui ir trims kitiems Internationaler Hilfsfonds (..) darbuotojams.“

(Komisijos atsiliepimo į ieškinį byloje T-372/02 P 40 punktas)

„Kalbant apie direktorių sąžiningumą, Komisijai ypač didelį susirūpinimą kėlė tai, kad tuo metu, kai buvo pateiktas prašymas, M. Koch nepaminėjo, kad prieš jį ir tris kitus Internationaler Hilfsfonds darbuotojus buvo pradėtas baudžiamasis procesas. Kadangi tai neabejotinai buvo reikšmingas faktas, kuris nebuvo nurodytas ieškinyje, Komisija būtų turėjusi teisę, išaiškėjus šiam faktui, atmesti ieškovės ieškinį in limine.“

(Komisijos atsiliepimo į ieškinį byloje T-372/02 P 105 punktas)

„(...) Komisija privalo atkreipti dėmesį į tai, kad tuo metu, kai jis pateikė prašymą pasirašyti PPS [bendrąjį partnerystės susitarimą], Vokietijoje prieš A. Koch buvo pradėtas baudžiamasis procesas.“

(2005 m. sausio 13 d. Komisijos nuomonė dėl skundo 2862/2004/GG)

Iš karto akivaizdu, kad šiuose pareiškimuose minimas ne koks nors „baudžiamasis persekiojimas“, kuris tariamai buvo vykdomas prieš skundo pateikėją (kaip Vokietijos užsienio reikalų ministerija neteisingai teigė savo 1995 m. kovo 15 d. laiške), o „baudžiamasis procesas“, „baudžiamosios procedūros“ ir „kaltinimai“. Be to, šie pareiškimai susiję su dr. Koch ir trimis kitais (neįvardytais) asmenimis. Tačiau 1995 m. kovo 15 d. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos ECHO adresuotame laiške asmenų pavardės nenurodytos. Taigi atitinkami pareiškimai akivaizdžiai neapsiriboja vien nuoroda į 1995 m. kovo 15 d. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos laišką arba jo citavimu. Pareiškimai taip pat yra faktiškai neteisingi, nes (kaip paaiškinta 2.12 punkte) prieš dr. Koch nebuvo nei „baudžiamojo proceso“, nei „baudžiamojo proceso“, nei jam „kaltinimų“.

2.16 Galbūt būtų galima teigti, kad šie pareiškimai tik atspindi Komisijos poziciją, kurios ji laikėsi atitinkamu metu. Atsižvelgiant į tai, kad Komisija buvo (neteisingai) informuota, kad skundo pateikėjo atžvilgiu vyksta „baudžiamasis persekiojimas“, būtų galima teigti, kad atitinkami pareiškimai buvo pagrįsti šia (klaidinga) informacija ir kad tuo metu Vokietijos užsienio reikalų ministerijos rašte pateiktos nuorodos į „oficialų baudžiamąjį persekiojimą“ aiškinimas kaip reiškiančios „baudžiamąjį procesą“ arba „baudžiamąjį procesą“ nebuvo nepagrįstas.

Tačiau ombudsmenas mano, kad toks aiškinimas negalimas dėl dviejų priežasčių. Pirma, atitinkami pareiškimai buvo padaryti praėjus keleriems metams po atitinkamų įvykių ir iš jų nėra aišku (jei taip iš tikrųjų buvo), kad jie grindžiami tuo metu Komisijos turėtomis žiniomis ir aiškinimu. Be to, dabartinio laiko vartojimas antrajame pareiškime, atrodo, patvirtina, kad Komisija šiuos pareiškimus padarė remdamasi faktais, kuriuos ji turėjo teikdama pareiškimus Bendrijos teismams ir ombudsmenui (2003–2005 m.). Tačiau tuo metu Komisija jau seniai buvo informuota, kad buvo vykdomas tik preliminarus tyrimas, o ne „baudžiamasis procesas“ ar „baudžiamasis procesas“. Antra, 1995 m. kovo 15 d. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos laiške buvo pateikta "informacija", kad skundo pateikėjo atžvilgiu vyksta baudžiamasis persekiojimas. Tačiau skundo pateikėjo prašymas pasirašyti PPS buvo oficialiai pateiktas ECHO tik 1996 m. kovo 20 d.(7). Atsižvelgiant į tai, kad nuo 1995 m. kovo 15 d. ECHO iš Vokietijos užsienio reikalų ministerijos negavo jokios papildomos informacijos apie skundo pateikėją, tvirtinimas, kad tuo metu, kai buvo pateiktas prašymas pasirašyti PPS, skundo pateikėjo atžvilgiu buvo vykdomas „baudžiamasis procesas“ arba „baudžiamasis procesas“, negalėjo būti grindžiamas 1995 m. kovo 15 d., t. y. daugiau nei prieš metus, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos pateikta „informacija“.

2.17 Padėtis dar akivaizdesnė, kalbant apie paskutinį iš pirmiau minėtų teiginių, kuris suformuluotas taip:

„Reikėtų pažymėti, kad vienas iš 2001 m. rugpjūčio 8 d. elektroninio laiško tikslų, nors ir antraeilis, buvo prašyti atnaujintos informacijos apie bet kokius teisminio proceso prieš IH Vokietijoje pokyčius.“

(2004 m. birželio 24 d. Komisijos nuomonė dėl skundo 745/2004/GG)

Kadangi iki 2001 m. Komisija jau seniai buvo informuota, kad nėra „teisminio proceso“ ir kad preliminarus tyrimas buvo baigtas 1996 m. balandžio mėn., ombudsmenas nesupranta, kodėl Komisija vis dėlto nurodė tokį „teisminį procesą“. Tai dar labiau stebina atsižvelgiant į tai, kad net preliminarus tyrimas, kuris buvo atliktas, buvo susijęs tik su Dr. Koch ir trimis kitais asmenimis, bet ne su pačiu skundo pateikėju (IH).

2.18 Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, ombudsmenas mano, kad Komisijos nuorodos į "baudžiamąjį procesą", "teismo procesą", "baudžiamąsias procedūras" ir "kaltinimus" jos pareiškimuose Bendrijos teismams ir jam pačiam buvo neteisingos. Tai netinkamo administravimo atvejis.

Ar Komisijos pareiškimai buvo sąmoningai klaidinantys?

2.19 Dėl skundo pateikėjo argumento, kad atitinkami pareiškimai buvo sąmoningai klaidinantys, ombudsmenas mano, kad šiuo atveju reikia atsižvelgti tik į keturis 2.15 ir 2.17 punktuose išdėstytus pareiškimus, nes 2.14 punkte paminėti pareiškimai nebuvo neteisingi.

2.20 Kalbant apie šiuos likusius pareiškimus, ombudsmenas mano, kad naudinga atkreipti dėmesį į tai, jog nėra jokių įrodymų, kad jie iš tikrųjų suklaidino Bendrijos teismus. Kalbant apie patį ombudsmeną, jis gali patikinti skundo pateikėją, kad Komisijos pareiškimai nesukėlė jokių sunkumų nustatyti faktines bylos aplinkybes. Be to, nors atitinkami Komisijos pareiškimai buvo neteisingi, ombudsmenas nemano, kad skundo pateikėjas įrodė, jog Komisija veikė siekdama suklaidinti Bendrijos teismus ir ombudsmeną, kai jie tai padarė. Todėl šiuo atžvilgiu netinkamo administravimo atvejų nenustatyta.

Ar Komisijos pareiškimai buvo šmeižikiški?

2.21 Dėl skundo pateikėjo argumento, kad atitinkami pareiškimai buvo šmeižikiški, ombudsmenas mano, kad tai reikštų, jog apie juos buvo arba galėjo būti pranešta trečiosioms šalims.

2.22 Atsižvelgiant į tai, kad procesiniai dokumentai Bendrijos teismuose paprastai nėra prieinami tretiesiems asmenims, ombudsmenas mano, kad bet kokie tokiuose procesiniuose dokumentuose padaryti pareiškimai gali būti šmeižikiški tik tuo atveju, jei jie buvo pakartoti viešame svarstyme. Tačiau ombudsmenas pažymi, kad nė vienoje iš dviejų skundo pateikėjo nurodytų teismo bylų nebuvo surengtas žodinis bylos nagrinėjimas.

2.23 Kalbant apie ombudsmenui pateiktus pareiškimus, tiesa, kad jie iš esmės yra prieinami trečiosioms šalims tais atvejais, kai (kaip ir skunduose 745/2004/GG ir 2862/2004/GG) skundo pateikėjas neprašė užtikrinti jų konfidencialumo. Tačiau reikėtų atsižvelgti į tai, kad ombudsmenas retai gauna prašymus susipažinti su jo skundo byla. Iš tiesų atrodo, kad iki šiol toks prašymas dėl bylų, susijusių su skundais 745/2004/GG ir 2862/2004/GG, nebuvo gautas. Todėl ombudsmenas mano, kad bet koks poveikis, dėl kurio trečiosios šalys gali susipažinti su Komisijos pareiškimais pateikdamos prašymą leisti susipažinti su ombudsmeno byla, yra pernelyg menkas ir hipotetinis, kad būtų aktualus dabartinėmis aplinkybėmis. Kalbant apie galimą Komisijos pareiškimų turinio atskleidimą ombudsmeno sprendimais, ombudsmenas norėtų atkreipti dėmesį į tai, kas buvo pasakyta pirmiau (žr. 1.9 punktą).

2.24 Ombudsmenas mano, kad naudinga pateikti paskutinę pastabą. Atsižvelgdamas į svarbą, kurią skundo pateikėjas (suprantamai) teikia būtinybei apsaugoti savo reputaciją nuo bet kokios žalos, kuri gali būti padaryta dėl tokių pareiškimų, kaip Komisijos padaryti pareiškimai, ombudsmenas stebisi, kad Komisijos nuomonėje net nenagrinėjamas klausimas, ar šie pareiškimai buvo teisingi. Ombudsmenui taip pat sunku suprasti, kodėl Komisija neatsakė į skundo pateikėjo 2005 m. rugpjūčio 5 d. prašymą, pateiktą per jo advokatus, patvirtinti, kad ji tokių pareiškimų nebedarys. Savo nuomonėje Komisija teigė, kad tai buvo penktas kartas, kai jos buvo paprašyta atsakyti į skundo pateikėjo skundus, susijusius su PPS pasirašymo paraiškos nagrinėjimu. Ombudsmenas negali manyti, kad šio tyrimo būtų buvę galima lengvai išvengti, jei Komisija būtų priėmusi 2005 m. rugpjūčio 5 d. skundo pateikėjo prašymą. Skundo pateikėjas persiuntė ombudsmenui 2005 m. gruodžio 9 d. Komisijos jam adresuoto laiško kopiją. Komisijos teigimu, šiuo raštu taip pat atsakoma į minėtą 2005 m. rugpjūčio 5 d. raštą. Tačiau ombudsmenas pažymi, kad Komisija, užuot nagrinėjusi šiame laiške pateiktą prašymą, tiesiog patvirtino savo priimtą poziciją. Jis taip pat pažymi, kad Komisija skundo pateikėjui taip pat pranešė, kad visi kiti su šiuo klausimu susiję raštai bus laikomi pasikartojančiais, todėl į juos nebus atsakyta.

3 Išvada

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, ombudsmenas, vadovaudamasis savo statuto 3 straipsnio 6 dalimi, pateikia Komisijai šį rekomendacijos projektą:

Rekomendacijos projektas

Komisija turėtų pripažinti, kad jos Bendrijos teismams ir ombudsmenui pateiktuose pareiškimuose pateiktos nuorodos į „baudžiamąjį procesą“, „teismo procesą“, „baudžiamąjį procesą“ ir „kaltinimus“, kurie buvo pareikšti skundo pateikėjui, jo pirmininkui ar kitiems skundo pateikėjo nariams, buvo neteisingos. Komisija taip pat turėtų patvirtinti, kad ateityje nenaudos tokių neteisingų nuorodų.

Komisija ir skundo pateikėjas bus informuoti apie šį rekomendacijos projektą. Pagal Ombudsmeno statuto 3 straipsnio 6 dalį Komisija išsiunčia išsamią nuomonę iki 2007 m. vasario 28 d. Išsamią nuomonę galėtų sudaryti ombudsmeno sprendimo priėmimas ir priemonių, kurių imtasi rekomendacijos projektui įgyvendinti, aprašymas.

Strasbūras, 2006 m. gruodžio 14 d.

 

P. Nikiforos DIAMANDOUROS

---

(1) 1994 m. kovo 9 d. Europos Parlamento sprendimas 94/262 dėl ombudsmeno pareigų atlikimą reglamentuojančių nuostatų ir bendrųjų sąlygų, OL L 113, 1994, p. 15.

(2) Šiame sprendime nurodytuose dokumentuose skundo pateikėjas kartais vadinamas „IH“.

(3) Ombudsmenas negavo pareiškimų Bendrijos teismuose kopijų. Taigi citatos paimtos iš skundo pateikėjo šioje byloje ombudsmenui pateiktų pastabų. Komisija netvirtino, kad šiuose pareiškimuose klaidingai išdėstyta tai, ką ji nurodė savo pareiškimuose.

(4) Dėl pastarojo teiginio plg. sprendimo 1.3 punktą.

(5) Šiame sprendime nurodytuose dokumentuose skundo pateikėjas kartais vadinamas „IH“.

(6) Su sprendimais galima susipažinti ombudsmeno interneto svetainėje (http://www.ombudsman.europa.eu). Tai sprendimo dėl skundo 745/2004/GG 2.2 punktas ir sprendimo dėl skundo 2862/2004/GG 1.9 punktas.

(7) Žr. 2003 m. spalio 15 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties byloje T-372/02 12 punktą.