Strasbūras, 2002 m. kovo 7 d.

Pat Cox
Europos Parlamento
Pirmininkas
Rue Wiertz
B - 1040 Briuselis

Gerb. pirmininke,

Neseniai gavau sprendimų dėl Europos įdarbinimo tarnybos įsteigimo, organizavimo ir veikimo projektų tekstą. Mano nuostabai ir nerimą kelia tai, kad į jas įtraukta nuostata, pagal kurią Biuro valdančioji taryba galėtų nuspręsti nustatyti amžiaus ribas (1).

Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 2 dalyje teigiama, kad Sąjunga gerbia pagrindines teises kaip bendruosius Bendrijos teisės principus. 2000 m. gruodžio 7 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos pirmininkai paskelbė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją (2). Šie veiksmai, kurių imamasi aukščiausių Europos Sąjungos institucijų vardu, suteikia piliečiams teisę manyti, kad pagrindinės teisės, kurias Sąjunga žada gerbti pagal pirmiau minėto 6 straipsnio 2 dalį, yra Chartijoje išdėstytos teisės.

Nicos Europos Vadovų Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės išvadose palankiai įvertinta tai, kad buvo paskelbta Chartija, pažymint, kad joje į vieną tekstą sujungiamos pilietinės, politinės, ekonominės, socialinės ir visuomeninės teisės, iki šiol nustatytos įvairiuose tarptautiniuose, Europos ar nacionaliniuose šaltiniuose (3).

Tuometinė Europos Parlamento Pirmininkė Nicole Fontaine pareiškė:

„Pasirašymas reiškia įsipareigojimą (...). Tegul visi Sąjungos piliečiai supranta, kad nuo šiol (...) Chartija bus (...) Asamblėjos teisė. Nuo šiol juo bus remiamasi priimant visus Parlamento aktus, turinčius tiesioginį ar netiesioginį poveikį piliečių gyvenimui visoje Sąjungoje.“

Komisijos pirmininkas Romano Prodi pareiškė:

„Europos Komisijos požiūriu, paskelbdamos Pagrindinių teisių chartiją, Europos Sąjungos institucijos įsipareigojo laikytis Chartijos visose savo veiklos srityse ir visose savo propaguojamose politikos srityse (...). Europos piliečiai gali pasikliauti Komisija, kad ji užtikrins Chartijos laikymąsi (...).“

2001 m. kovo mėn. Komisijos darbuotojams skirtame komunikate dėl Chartijos paskelbimo A. Prodi ir atsakingas Komisijos narys A. Vitorino nurodė:

„Komisija, kaip ir kitos institucijos, turi atsižvelgti į praktines šio istorinio įvykio pasekmes ir užtikrinti, kad Chartijoje nustatytų teisių laikymasis taptų jos veiksmų pagrindu.

Tai turi būti svarbiausias reikalavimas kasdienėje Komisijos veikloje, tiek santykiuose su plačiąja visuomene ir tais, kuriems skirti mūsų sprendimai, tiek mūsų vidaus taisyklėse ir procedūrose."(4)

Šie pareiškimai suteikė piliečiams pagrindo manyti, kad institucijos, kurių pirmininkai pasirašė chartiją, tinkamai jos laikysis.

Europos ombudsmenas ėmėsi įvairių iniciatyvų, siekdamas propaguoti Chartiją ir padėti užtikrinti, kad Europos Sąjungos institucijos visais savo veiksmais laikytųsi Chartijos. Esu nusivylęs, kad atsakymai dažniausiai buvo gana drungni ir neįdomūs. Tačiau man didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad kai kurios institucijos ir įstaigos atvirai neigiamai vertina Chartiją, kiek tai susiję su amžiaus ribų taikymu įdarbinant.

EB sutarties 13 straipsnis, įtrauktas Amsterdamo sutartimi, įgalioja Tarybą imtis atitinkamų veiksmų kovojant su diskriminacija dėl amžiaus ir kitų priežasčių. Pagrindinių teisių chartija siekiama daugiau. Jo 21 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai draudžiama:

Bet kokia diskriminacija dėl lyties, rasės, odos spalvos, etninės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos.

Chartijos 21 straipsnis yra pirmoji nuostata, skirta, be kita ko, Sąjungos institucijoms ir įstaigoms, kurioje amžius minimas kaip draudžiamas diskriminacijos pagrindas. Todėl piliečiai turi teisę tikėtis, kad Sąjungos institucijos ir įstaigos nutrauks tradicinę įdarbinimo amžiaus apribojimų nustatymo praktiką, nebent tokie apribojimai būtų objektyviai pagrįsti ir pagrįsti teisiniu pagrindu.

Ombudsmeno savo iniciatyva atliktas tyrimas parodė, kad šiuolaikiškesnės įstaigos, pavyzdžiui, Europos Centrinis Bankas, Europolas ir dauguma vykdomųjų įstaigų niekada nesinaudojo amžiaus ribomis. Galbūt taip yra todėl, kad jie niekada nebuvo senovinės tradicinės administracinės kultūros, kuri pasirodė tokia atspari pokyčiams, dalis.

Atrodo, kad net diskriminaciją dėl amžiaus palaikantys asmenys pripažįsta, jog šiuo metu amžiaus ribos neturi teisinio pagrindo, nes Komisijos pasiūlyme iš dalies pakeisti Tarnybos nuostatus pirmą kartą yra nuostata, pagal kurią išimties tvarka įdarbinant Europos viešojoje tarnyboje leidžiama diskriminacinė politika dėl amžiaus. Atrodo, kad šiuo nuostatos projektu siekiama suteikti ES institucijoms ir įstaigoms visišką laisvę daryti tai, kas joms patinka, numatant, kad amžiaus ribų taikymas niekada negali būti diskriminacinis.

Be diskriminacinių pastabų vyresnio amžiaus žmonių atžvilgiu, priežastys, dėl kurių ir toliau taikomos amžiaus ribos, daugiausia yra ekonominiai argumentai. Tokiais argumentais negalima pateisinti diskriminacijos dėl rasės, lyties, amžiaus ar bet kokios kitos draudžiamos priežasties (5). Taip pat buvo paminėtos darbuotojų sąjungos, tačiau nemanau, kad pagarba pagrindinėms teisėms gali būti teisėtai susieta su derybomis su darbuotojų atstovais. Taip pat cituojamos 1972 m. teismo sprendimo ištraukos. Toks rėmimasis prieš 30 metų pateiktomis pastabomis yra ne tik kliūtis šiuolaikinei ir paslaugiai administracijai, bet ir nerimą keliantis nesugebėjimas suprasti Bendrijos pagrindinių teisių teisės raidos.

Atrodo, kad institucijos, kurios niekada nesinaudojo amžiaus ribomis, turi gerai veikiančias administracijas ir motyvuotus darbuotojus. Daugelis jų išreiškė susižavėjimą patirtimi, išmintimi ir stabilumu, kuriuos vyresnio amžiaus žmonės atnešė į savo darbo aplinką.

Apgailestauju, kad turiu pranešti jums, pone pirmininke, kad institucijos, kuriai jūs pirmininkaujate, administracija vis dar taiko amžiaus ribas. Tokiu būdu jūsų institucija rodo pavyzdį darbdaviams visoje ES ir paraišką pateikusiose valstybėse, kad vyresni nei 45 metų (dažniausiai taikoma amžiaus riba) asmenys gali būti teisiškai diskriminuojami ir jiems gali būti uždrausta dalyvauti darbo rinkoje, taip pažeidžiant Pagrindinių teisių chartiją.

Amžiaus apribojimai taip pat yra nepalankūs moterims, kurios nori pradėti ar atnaujinti savo karjerą po to, kai augina šeimą.

Ar tai teisinga žinia, žmogiška žinia, kurią Europos Sąjunga turėtų perduoti savo darbo rinkai?

Aukšti pareigūnai gyndabartinę praktiką sakydami, kad Nicos chartija niekam nėra privaloma, o tik politinė deklaracija. Atrodo, kad tai reiškia, jog Europos piliečiai turėtų suprasti, kad net ir pačių iškilmingiausių politikų pažadų neketinama vertinti rimtai. Man šis požiūris rodo panieką demokratiniam procesui.

Mano nuomone, šiuo atveju kalbama apie gyvybiškai svarbų principą. 2000 m. gruodžio mėn. Nicoje, pirmininkaujant Prancūzijai, buvo prisiimtas svarbus įsipareigojimas Europos piliečiams. Ją turi gerbti ir įgyvendinti tie, kurie turi įgaliojimus tai daryti. Jei jos neduos rezultatų, tai turės ėsdinantį poveikį jau ir taip prastiems Europos Sąjungos ir jos piliečių santykiams.

Europos įdarbinimo tarnyba gali būti įsteigta tik tuo atveju, jei jūs ir aš, kartu su kitų susijusių institucijų ir organų pirmininkais, pirmiausia pasirašysime reikiamą sprendimą.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių negaliu sutikti pasirašyti jokio sprendimo, kuriame nebūtų aiškiai nurodyta, kad Europos įdarbinimo tarnyba neturi diskriminuoti dėl priežasčių, įskaitant amžių, kurios draudžiamos pagal 2000 m. gruodžio mėn. Nicoje iškilmingai paskelbtą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją.

Todėl prašau jūsų, pone pirmininke, imtis priemonių, kad būtų pasiekti šie tikslai:

• išbraukta nuostata dėl amžiaus apribojimų konkursuose, numatyta „Generalinių sekretorių susitarimo dėl bendros atrankos ir įdarbinimo politikos bendrųjų principų projekto“ 2.6.2 punkte.
• į „generalinių sekretorių sprendimo dėl Europos Bendrijų įdarbinimo biuro organizavimo ir veiklos projektą“ įtraukti nuorodą į Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnį.

Jūs turite teisę tai pasiekti. Tikiuosi, kad pasinaudosite šia galia ir paversite pagrindinių teisių retoriką gyva Europos piliečių realybe šiuo atžvilgiu.

Nuoširdžiai Jūsų,

Jacob SÖDERMAN

(1) SG D(2002) D/8487 2002 m. vasario 27 d.

(2) OL 2000 C 364/1.

(3) Pirmininkaujančios valstybės narės išvados, 2000 m. gruodžio 7, 8 ir 9 d. Nicos Europos Vadovų Tarybos susitikimas, 2 dalis.

(4) SEC(2001)380/3.

(5) Dėl diskriminacijos dėl lyties žr. 1994 m. vasario 14 d. Sprendimo De Weerd ir kiti, C-343/92, Rink. p. I-571, 36 punktą; Byla C-226/98, Jørgensen, [2000] Rink. p. I-2447, 29 punktas.