Strasbūras, 2008 m. balandžio 21 d.

Gerb. ponia G.,

2004 m. lapkričio 18 d. pateikėte skundą Europos ombudsmenui dėl Europos Parlamento sprendimo susigrąžinti tam tikrą išmokos sumą, kurią gavote kaip pareigūnas, paskirtas į neaktyvaus pareigūno pareigas.

2004 m. gruodžio 20 d. perdaviau skundą Parlamento pirmininkui. Parlamentas pateikė savo nuomonę 2005 m. balandžio 19 d. Persiunčiau jį kartu su kvietimu pateikti pastabas, kurį Jūs išsiuntėte 2005 m. birželio 14 d.

2005 m. spalio 24 d. raštu kreipiausi į Parlamentą prašydamas papildomos informacijos ir papildomos nuomonės dėl Jūsų pastabose pateiktų naujų kaltinimų. Parlamentas pateikė informaciją ir nuomonę 2005 m. gruodžio 9 d. Persiunčiau jį kartu su kvietimu pateikti pastabas, kurį Jūs išsiuntėte 2006 m. vasario 11 d.

2006 m. spalio 30 d. pateikiau Parlamentui pasiūlymą dėl draugiško sprendimo dėl skundo. Parlamentas atsakymą atsiuntė 2006 m. gruodžio 15 d. Persiunčiau jį kartu su kvietimu pateikti pastabas, kurį Jūs išsiuntėte 2007 m. sausio 29 d.

2007 m. balandžio 4 d. paprašiau Parlamento pateikti man papildomos informacijos dėl jo atsakymo į mano draugiško sprendimo pasiūlymą, kurį jis atsiuntė 2007 m. gegužės 29 d. 2007 m. birželio 7 d. persiunčiau Jums Parlamento atsakymą į mano tolesnius paklausimus su kvietimu pateikti papildomas pastabas, kurį Jūs išsiuntėte 2007 m. birželio 11 d.

Rašau dabar, kad praneščiau jums atliktų tyrimų rezultatus.

Atsiprašau už tai, kiek laiko prireikė Jūsų skundui išnagrinėti.

Konkurentė

Skundo pateikėjo teigimu, svarbios faktinės aplinkybės apibendrintai išdėstytos toliau.

Skundo pateikėja beveik 30 metų dirbo pareigūne Bendrijos institucijose, kai 1996 m. pagal Tarnybos nuostatų 41 straipsnį ji buvo paskirta neaktyvia pareigybe (1). Europos Parlamentas ją informavo apie savo sprendimą dėl jos teisių nustatymo (fixation des droits) prieš 1996 m. suteikiant jai neaktyvaus asmens statusą.

2003 m. lapkričio mėn. skundo pateikėja pastebėjo, kad jos mėnesinė pašalpa buvo sumažinta nuo 2 685,55 GBP iki 2 318,32 GBP. 2003 m. gruodžio mėn. ji buvo dar sumažinta iki 1 949,32 GBP. Kadangi pažymos dėl išmokų nemotyvavo šių sumažinimų, ji 2003 m. lapkričio 15 d. raštu kreipėsi į Parlamentą šiuo klausimu. Kadangi ji negavo atsakymo, 2004 m. sausio 2 d. ji parašė dar kartą. 2004 m. sausio 15 d. Parlamentas atsakė, kad „dėl neišsamių duomenų įrašo“2001 m. rugpjūčio mėn. jos išmoka neturėjo būti patikslinta ir kad dėl to ji gavo 9 936,88 GBP permoką. Parlamentas taip pat paaiškino, kad nuo 2003 m. lapkričio mėn. buvo taikoma teisinga išmokų norma ir kad iki tol, kol bus susigrąžinta visa permokos suma, kas mėnesį bus išskaitoma dar 369,00 GBP.

2004 m. sausio 26 d. skundo pateikėjas raštu kreipėsi į Parlamentą prašydamas neišieškoti permokėtų sumų pagal Tarnybos nuostatų 85 straipsnio 2 dalį. 2004 m. vasario 12 d. laišku Parlamentas jai pranešė, kad jos byla buvo perduota Paskyrimų tarnybai, kuri priims sprendimą šiuo klausimu, ir kad per tą laiką bus grąžintos sumos, susigrąžintos iš jos 2003 m. gruodžio mėn., 2004 m. sausio mėn. ir 2004 m. vasario mėn. darbo užmokesčio.

2004 m. balandžio 14 d. Parlamentas priėmė sprendimą dėl jos prašymo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį. Šiame sprendime Parlamentas nusprendė, kad turi būti taikomas 85 straipsnis ir turi būti susigrąžinta 9 936,88 GBP suma. Skundo pateikėjas apskundė šį sprendimą pagal Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį ir užginčijo Tarnybos nuostatų 85 straipsnio taikymą. 2004 m. liepos 26 d. Parlamentas ją informavo, kad jos skundas negali būti patenkintas.

Skunde ombudsmenui skundo pateikėja ginčijo Parlamento sprendimą dėl jos skundo pagal 90 straipsnio 2 dalį. Ji pateikė kelis argumentus, kad Tarnybos nuostatų 85 straipsnis jos atveju netaikytinas. Ji iš esmės teigė, kad Parlamento sprendimas susigrąžinti 9 936,88 GBP sumą, kuri jai buvo sumokėta dėl administracinės klaidos, yra nesąžiningas. Ji teigė, kad Parlamentas turėtų atšaukti savo sprendimą dėl susigrąžinimo. Ombudsmenas pradėjo tyrimą dėl pirmiau minėtų skundo pateikėjo teiginių ir pretenzijų.

PRAŠYMAS

Parlamento nuomonė

Parlamento nuomonę galima apibendrinti taip.

Pagrindiniai faktai

1994 m. ieškovė, kuri nuo 1976 m. buvo C kategorijos pareigūnė, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 41 straipsnį pateikė prašymą dėl neaktyvios tarnybos statuso. Nuo 1996 m. vasario 1 d. jai suteiktas neaktyvios veiklos statusas. Paskyrimų tarnyba iš pradžių buvo numačiusi, kad jos neaktyvus statusas įsigalios nuo 1995 m. gruodžio 15 d., tačiau skundo pateikėja tam prieštaravo, motyvuodama tuo, kad jai reikia daugiau laiko „pasirengti su šiuo sprendimu susijusiems pokyčiams“. Šiuo atžvilgiu skundo pateikėja taip pat pateikė skundą ombudsmenui (3) dėl sprendimo suteikti jai neaktyvaus asmens statusą galiojimo atgaline data. Ji taip pat kėlė klausimą dėl permokų, sumokėtų pasikeitus jos naujojo statuso įsigaliojimo datai, susigrąžinimo teisėtumo. 1997 m. liepos 24 d. ombudsmenas padarė išvadą, kad Parlamentas negali būti laikomas atsakingu už jokį netinkamo administravimo veiksmą, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad, kaip pageidavo skundo pateikėja, institucija pakeitė datą, nuo kurios turi įsigalioti jos, kaip neaktyvios institucijos, statusas.

Skundo pateikėjos finansinės išmokos galiausiai buvo nustatytos 1996 m. rugsėjo 6 d. sprendimu. Pareiškėjui būtų mokama Tarnybos nuostatų IV priede numatyta išmoka. Vieninteliame šio priedo straipsnyje nustatyta išmokų, mokėtinų pareigūnams, paskirtiems į rezervą, mokėjimo tvarka. Išmoka buvo pagrįsta mažėjančia norma, kuri buvo taikoma baziniam darbo užmokesčiui. 1996 m. rugsėjo 6 d. sprendime, be kita ko, nurodyta, kad ieškovė nuo 1996 m. rugpjūčio 1 d. iki 2001 m. liepos 31 d. gaus 70 % bazinio darbo užmokesčio, o nuo 2001 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. vasario 28 d. – 60 % bazinio darbo užmokesčio, po to jai bus skirta senatvės pensija. Baziniam darbo užmokesčiui taikomas tarifas buvo nurodytas mėnesiniuose darbo užmokesčio lapeliuose.

2004 m. sausio 15 d. laišku Darbo užmokesčio ir išmokų skyriaus vadovas informavo pareiškėją, kad dėl to, jog į kompiuterinę sistemą nebuvo įvesti visi duomenys apie jos pašalpą, 2001 m. rugpjūčio mėn. tarifas nebuvo sumažintas nuo 70 % iki 60 %, kaip turėjo būti. Kadangi ši klaida nebuvo ištaisyta iki 2003 m. lapkričio mėn., skundo pateikėja gavo 9 936,88 GBP permoką, kuri bus susigrąžinta kas mėnesį išskaičiuojant 369 GBP iš jos išmokų.

Skundo pateikėjas prieštaravo nepagrįstai sumokėtų sumų susigrąžinimui. Ji teigė, kad Parlamentas privalo patikrinti, ar atlikti mokėjimai yra teisingi. Ji taip pat teigė, kad darbo užmokesčio lapeliai buvo nepakankamai aiškūs, kad būtų galima atlikti tinkamą patikrinimą, todėl, kadangi ji negalėjo žinoti apie tai, kad jai buvo permokėta, nebuvo įvykdytos Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio taikymo sąlygos.

Skundo pateikėjas siekė panaikinti sprendimą dėl susigrąžinimo pagal Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 ir 2 dalis . Jos prašymas pagal Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį ir skundas pagal Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį buvo atmesti.

Dėl skundo ombudsmenui

Parlamentas pažymėjo, kad jis iš tiesų padarė klaidą dėl duomenų įvedimo klaidos. Šią klaidą Darbo užmokesčio ir išmokų skyrius nustatė 2003 m. pabaigoje, kai buvo pakeista darbuotojų darbo užmokesčiui naudojama IT taikomoji programa, atliktų patikrinimų metu.

Vis dėlto pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnį paskyrimų institucijai buvo leidžiama susigrąžinti per klaidą sumokėtas lėšas. Byloje T-122/95 Chabert prieš Komisiją Teismas nusprendė, kad „administracijos aplaidumas ar klaida nustatant pareigūno pinigines teises neturi reikšmės taikant Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnį, kuris kaip tik reiškia, kad administracija padarė klaidą, kai nepagrįstai sumokėjo“(4).

Kad galėtų taikyti šią Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatą, administracija turi įrodyti arba tai, kad nepagrįstai išmokėtą sumą gavęs pareigūnas žinojo, jog mokėjimas nebuvo pagrįstas, arba tai, kad nepagrįstai išmokėta suma buvo tokia akivaizdi, kad jis negalėjo apie ją nežinoti. Siekiant nustatyti, ar įvykdyta antroji Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnyje nustatyta sąlyga, minėtoje suformuotoje jurisprudencijoje nurodyta, kad reikia nustatyti ne tai, ar klaida buvo aiški administracijai, bet tai, ar ji buvo aiški atitinkamam pareigūnui.

Nagrinėjamu atveju tai, kad skundo pateikėjas žinojo Tarnybos nuostatų 41 straipsnyje numatytas taisykles, reglamentuojančias neaktyvų statusą, buvo patvirtinta keliais prie bylos pridėtais sprendimais. Parlamentas pažymėjo, kad pati skundo pateikėja paprašė, kad jai būtų suteiktas neaktyviojo asmens statusas, ir nustatė datą, nuo kurios jis turi įsigalioti, kad ji galėtų pasirengti pokyčiams, kuriuos sukels jos naujas administracinis statusas. Todėl skundo pateikėja negalėjo teigti nežinojusi apie finansines priemones, susijusias su jos neaktyviu statusu. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nuo tada, kai pareiškėja pateikė prašymą, nebuvo padaryta jokių taisyklių, reglamentuojančių neaktyvų statusą, pakeitimų. Parlamentas nepateikė skundo pateikėjai papildomos informacijos, nes jos asmeninė padėtis buvo galutinai nustatyta 1996 m.

Be to, jurisprudencijoje nustatyta, kad pažeidimas buvo aiškiai matomas, kai administracija galėjo įrodyti, jog pažeidimas buvo toks, kad apie jį negalėjo nepastebėti įprastai rūpestingas pareigūnas. Šiuo atžvilgiu skundo pateikėja manė, kad negalima manyti, jog ji nesielgė įprastai rūpestingai, nes administracija šią klaidą nustatė tik 2003 m. lapkričio mėn.

Ji taip pat pasiūlė preziumuoti, kad institucija atliko tikslius mokėjimus savo pareigūnams ir buvusiems pareigūnams. Be to, ji teigė, kad dėl to, jog per savo karjerą niekada nebuvo padaryta jokių klaidų, ji neturėjo pagrindo įtarti, kad tokia klaida gali būti padaryta, kai jai buvo suteiktas neaktyvus statusas. Tačiau, Parlamento nuomone, tai neatleido skundo pateikėjo nuo pareigos atlikti būtinus patikrinimus. Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad pareigūnas buvo asmeniškai suinteresuotas patikrinti jam kas mėnesį mokamas sumas(5).

Nors galima sutikti, kad skundo pateikėja, elgdamasi įprastai, nepastebėjo klaidos, kuri pirmą kartą buvo padaryta 2001 m. rugpjūčio mėn. ,, buvo sunkiau pripažinti, kad ji niekada nereagavo, nepaisant to, kad jai ir toliau kasmet buvo mokama ta pati suma. Skundo pateikėjos teiginio, kad ji negalėjo susipažinti su administraciniais dokumentais, kurie buvo saugomi po to, kai ji keletą kartų persikėlė namo, negalima laikyti pakankamu, kad ji būtų atleista nuo deramo rūpestingumo pareigos, nes, išskyrus force majeure atvejus, suinteresuotosios šalys privalėjo užtikrinti, kad pagrindiniai sprendimai dėl jų teisių į išmokas būtų lengvai prieinami.

Be to, nors skundo pateikėjos asmeniniai sunkumai, kuriuos ji pirmą kartą nurodė savo skunde ombudsmenui, gali būti laikomi teisėtu pateisinimu, kodėl vėluojama nustatyti , padarytą klaidą, jie nepakankamai pateisino tai, kad ji neatliko patikrinimų ar nepateikė jokių užklausų per visą laikotarpį.

Be to, nepakankamas darbo užmokesčio lapelių aiškumas nebuvo tinkamas pagrindas teigti, kad neįmanoma atlikti būtinų patikrinimų, nes baziniam darbo užmokesčiui taikomas tarifas buvo nurodytas darbo užmokesčio lapelių viršuje, kuris skundo pateikėjo atveju buvo lengvai skaitomas ir vienodi kiekvieną mėnesį.

Byloje T-122/95 Chabert prieš Komisiją Teismas nustatė, kad, vykdant rūpestingumo pareigą, pareigūnui nebuvo būtina turėti galimybę „nustatyti tikslią administracijos padarytos klaidos apimtį“, o tik turėti abejonių dėl mokėjimų tvarkingumo ir informuoti kompetentingus darbuotojus. Skundo pateikėjos ryšių su Pensijų tarnyba, o ne su Darbo užmokesčio ir išmokų tarnyba, nepakako jos rūpestingumui įrodyti, nes tokie ryšiai buvo susiję ne su suma, į kurią ji turėjo teisę, o su tikslu informuoti administraciją apie adreso pasikeitimą.

Parlamentas taip pat pažymėjo, kad pagal Bendrijos teismų praktiką kiekvienu atveju reikia tinkamai atsižvelgti į pareigūno gebėjimą atlikti būtiną patikrinimą. Šiuo atžvilgiu skundo pateikėja siekė įrodyti, kad Parlamentas neturėjo tinkamo pagrindo remtis byla T-122/95, Chabert prieš Komisiją, nes ji pati nebuvo B kategorijos pareigūnė ir jos karjera buvo trumpesnė nei atitinkamo pareigūno byloje T-122/95, Chabert prieš Komisiją . Tačiau byloje T-122/95 Chabert prieš Komisiją ir kitose Bendrijos teismų bylose institucijos teisė susigrąžinti vienam iš savo pareigūnų nepagrįstai išmokėtas sumas niekaip nepriklausė nuo pareigūno lygio. Vietoj to jurisprudencijoje buvo nustatyta, kad pareigūno gebėjimai turi būti vertinami kiekvienu konkrečiu atveju, tinkamai atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno atvejo sąlygas ir padarytos klaidos pobūdį. Šiuo atveju skundo pateikėjas Parlamento tarnyboje dirbo maždaug 20 metų. Ji pasiekė C 1 lygio 8 pakopą, kai jai buvo suteiktas neaktyvus statusas. Pati skundo pateikėja pateikė prašymą suteikti jai neaktyvaus asmens statusą. Todėl ji negalėjo paneigti, kad žinojo apie savo prašymo suteikti neaktyvų statusą pasekmes. Be to, ankstesniame skundo pateikėjos skunde ombudsmenui nurodyta, kad ji nori užtikrinti griežtą Tarnybos nuostatų nuostatų taikymą. Todėl turi būti aišku, kad skundo pateikėja galėjo atlikti reikiamus jai išmokėtų sumų patikrinimus.

Tai, kad skundo pateikėjas neturėjo teisės į permoką, nebuvo ginčijama. Todėl leidimas skundo pateikėjui pasilikti permokėtą sumą prieštarautų vienodo požiūrio ir patikimo finansų valdymo principams. Sprendimas susigrąžinti permoką dalimis atitiko institucijos pareigą tinkamai rūpintis savo darbuotojų gerove. Buvo aišku, kad ši klaida sukėlė nepatogumų, ir Parlamentas siekė tai kompensuoti išskirstydamas atskaitymus maždaug per dvejus metus.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, Parlamentas nusprendė, kad jis visiškai tinkamai taikė 85 straipsnį ir kad jis nėra kaltas dėl jokio aplaidumo ar netinkamo administravimo.

Skundo pateikėjo pastabos

Skundo pateikėjo pastabas galima apibendrinti taip.

Parlamentas savo nuomonėje pakartojo savo ankstesnius atsakymus į jos laiškus, todėl ji neturėjo daug ką pridurti. Vis dėlto ji teigė, kad nežinojo, kada turi būti sumažinta išmoka, nes dokumentas, kuriuo ji būtų įspėta apie šią aplinkybę, buvo saugomas ilgą laiką. Administracija su visais kompiuterizuotais įrašais, patyrusiais darbuotojais ir pavaldumo tvarka klaidos nepastebėjo. Be to, kiek tai susiję su permokėtų sumų susigrąžinimu, darbo užmokesčio lapeliai buvo painūs, nes juose buvo nurodyta, kad sumos buvo atskaitytos nepaaiškinus atskaitymo priežasčių. Darbo užmokesčio lapeliuose nebuvo nieko, kas ją įspėtų apie tai, kad turi būti pakeista jos išmoka.

Tolesni tyrimai

Atidžiai apsvarsčius Parlamento nuomonę ir skundo pateikėjo pastabas paaiškėjo, kad būtina atlikti tolesnius tyrimus.

Ombudsmeno laiškas Parlamentui

Todėl 2005 m. spalio 24 d. ombudsmenas paprašė Parlamento pateikti daugiau informacijos ir papildomą nuomonę.

(1) Prašymas pateikti papildomos informacijos

Savo nuomonėje Parlamentas nurodė, kad „nors galima sutikti, kad [pareiškėja] deramai rūpestingai nepastebėjo klaidos, kuri pirmą kartą buvo padaryta 2001 m. rugpjūčio mėn., sunkiau sutikti su tuo, kad ji niekada nereagavo, nepaisant to, kad jai ir toliau kiekvienais metais buvo mokama ta pati suma.“

Atsižvelgdamas į šį Parlamento pareiškimą, ombudsmenas turėjo pagrindo kelti klausimą, ar Parlamentas iš tikrųjų pripažino, kad, nors skundo pateikėja veikė rūpestingai, ji bent jau iš pradžių neturėjo pagrindo įtarti, kad buvo padaryta klaida, susijusi su jos išmoka. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Parlamento buvo paprašyta paaiškinti, kodėl, jo nuomone, turėtų būti reikalaujama grąžinti visą permokėtą sumą.

(2) Nauji skundo pateikėjo įtarimai

Ombudsmenė taip pat pažymėjo, kad savo pastabose skundo pateikėja pakartojo savo nuomonę, kad jos darbo užmokesčio lapeliai yra „painiojantys“, t. y. kad ji iš darbo užmokesčio lapelių pastebėjo, jog Parlamentas pradėjo kas mėnesį išskaičiuoti tam tikrą sumą iš jos pašalpos, neinformavęs jos apie savo sprendimą tai padaryti. Atrodo, kad šis argumentas yra glaudžiai susijęs su jos ankstesniu argumentu, kad Parlamentas vėlavo išsiaiškinti šį klausimą, nes ji turėjo jam parašyti du kartus prieš gaudama paaiškinimą dėl mėnesinių atskaitymų priežasčių. Taigi ombudsmenas nustatė, kad skundo pateikėjas norėjo pateikti šiuos naujus įtarimus, dėl kurių Parlamento buvo paprašyta pateikti papildomą nuomonę:

i) Parlamentas tinkamai neinformavo jos apie savo sprendimą susigrąžinti atitinkamas sumas prieš pradėdamas tai daryti; ir

ii) Parlamentas vėlavo pagrįsti savo sprendimą, nepaisant to, kad ji du kartus raštu kreipėsi į Parlamentą prašydama nurodyti šias priežastis.

Parlamento atsakymas

Parlamento atsakymą į ombudsmeno prašymą pateikti papildomos informacijos ir papildomą nuomonę galima apibendrinti taip.

Dėl prašymo pateikti papildomos informacijos Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas nepagrįstai išmokėtų sumų susigrąžinimas, nustatyta, kad paskyrimų tarnyba turi įrodyti arba tai, kad gavėjas žinojo, jog mokėjimas nebuvo pagrįstas, arba tai, kad nepagrįstai išmokėta suma buvo akivaizdžiai tokia, kad gavėjas negalėjo nežinoti apie jos netinkamą pobūdį . Kadangi skundo pateikėja nurodė, kad nežinojo apie klaidą, padarytą mokant išmoką, Parlamentas įrodė, kad taip negali būti, ypač ne per tokį ilgą laikotarpį. Skundo pateikėja negalėjo sąžiningai teigti, kad nežinojo apie tai, jog jos mėnesinė įmoka palaipsniui mažės, o visiškas nereagavimas per ilgesnį nei dvejų metų laikotarpį buvo dar vienas jos rūpestingumo stokos įrodymas, todėl ji pagrindė sprendimą taikyti Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnį.

Kai buvo aiškiai nustatyta, kad skundo pateikėjas žinojo apie pažeidimą ,, atsižvelgiant į tai, kad jis būtų buvęs akivaizdžiai akivaizdus, Parlamentas turėjo teisę - ir iš tiesų turėjo pareigą - susigrąžinti visą mokėtiną sumą. Jokia Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostata ar bendrasis teisės principas neįpareigoja institucijos susigrąžinti tik dalį nepagrįstai išmokėtos sumos, nustačius, kad yra tinkamas pagrindas ją susigrąžinti. Remiantis atitinkama teismų praktika, „negalima pagrįstai teigti, kad administracijos atliekami viešųjų lėšų naudojimo patikrinimai, kuriais pateisinama nepagrįstai išmokėtų sumų susigrąžinimo procedūra, prieštarauja gero administravimo (...) ir teisinio saugumo principams“(6).

Parlamentas taip pat nurodė, kad Teismas nusprendė, jog įprastai rūpestingas pareigūnas turėtų žinoti jo darbo užmokestį reglamentuojančias taisykles (7).

Be to, priešingai nei teigia skundo pateikėja, t. y. kad atskaitymai buvo atlikti be paaiškinimo, jos 2003 m. lapkričio mėn. pažymoje apie išmokas buvo išsamiai nurodyti kiekvieną mėnesį atliktini atskaitymai. Be to, šioje pažymoje nurodytas 60 % tarifas turėjo leisti ieškovei susieti jį su Pareigūnų tarnybos nuostatų IV priede numatytu išmokos sumažinimu ir sprendimu paskirti ją į neaktyvų statusą, apie kurį ji buvo informuota.

Be to, Parlamentas nebuvo aplaidus, nes per lėtai reagavo į skundo pateikėjo prašymus pateikti informaciją. 2003 m. lapkričio 15 d. ir 2004 m. sausio 2 d. skundo pateikėjas išsiuntė laiškus Pensijų tarnybai, kuri jokiu būdu nebuvo atsakinga už išmokų ataskaitų rengimą ir tikrinimą. Todėl šie raštai buvo perduoti Išmokų tarnybai, kuri į juos atsakė 2004 m. sausio 15 dieną.

Todėl Parlamentas, stengdamasis informuoti skundo pateikėją apie padarytą klaidą, nepagrįstai nevėlavo ir nebuvo aplaidus.

Skundo pateikėjo pastabos

Skundo pateikėjo pastabas galima apibendrinti taip.

Parlamentas nurodė, kad atlyginimo dydis buvo aiškiai nurodytas išmokų pažymose. Išmokų lapelių viršuje buvo skaičius "60,00000". Skundo pateikėjui nebuvo aišku, ką šis skaičius reiškia. Jei ji būtų turėjusi nurodyti 60 proc. savo atlyginimo, ji būtų tikėjusisi, kad jis bus išreikštas 60 proc., o ne beprasmiu septynių skaitmenų rinkiniu. Be to, ji tikėjosi antraštės, kurioje būtų paaiškinta, ką reiškia šis skaičius, pavyzdžiui, „bazinio darbo užmokesčio procentinė dalis = 60 proc.“. Todėl išmokų pažymose nurodytas atlyginimo dydis buvo visiškai aiškus. Be to, 2003 m. lapkričio mėn. atskaitymų ataskaitoje buvo išvardyti atlikti atskaitymai, tačiau nebuvo pateikta jokios informacijos apie atskaitymų paskirtį.

Parlamentas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ji nereagavo ilgiau nei dvejus metus. Tačiau nebuvo tiksliai aišku, į ką ji turėjo reaguoti, nes išmokų pažymos buvo neaiškios ir todėl nenaudingos kaip paskata priminti jai, kad kažkas turėjo pasikeisti, kiek tai susiję su jos išmoka. Ji tikėjo, kad pakeitimai bus atlikti automatiškai ir kad tai nėra kažkas, ko jai reikia sekti. Po to, kai jai buvo suteiktas neaktyvus statusas, ji perskaitė taisykles, susijusias su jos nauju statusu, tačiau neįsiminė, kada bus atlikti jos pašalpos pakeitimai.

Parlamentas tinkamai neatsižvelgė į ombudsmenės prašymą pateikti informaciją dėl to, ar ji buvo informuota apie savo sprendimą susigrąžinti atitinkamas sumas prieš faktiškai jas susigrąžinant.

Be to, Parlamentas leido suprasti, kad ši klaida jai tapo akivaizdi nuo 2001 m. rugpjūčio mėn. iki 2004 m. sausio mėn. Tačiau tai buvo tik prielaida ir nebuvo įrodymas, kurį administracija turėjo pateikti taikydama Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnį. Be to, Parlamento pastabos buvo prieštaringos ir jose teigiama, kad Parlamentas turėjo teisę susigrąžinti lėšas,„kai buvo aiškiai nustatyta“, kad ji žinojo apie klaidą. Šio teiginio pasekmės buvo tokios, kad nuo 2001 m. rugpjūčio mėn. iki 2004 m. sausio mėn. buvo aiškiai nustatyta, kad ji sužinojo apie klaidą ir kad šiuo metu Parlamentas turi teisę susigrąžinti nagrinėjamą sumą. Tada kilo šie klausimai. Kada šis faktas buvo nustatytas? Kas nustatė šį faktą? Kodėl Parlamentas nesiėmė veiksmų, kai šis faktas buvo aiškiai nustatytas? Skundo pateikėja nurodė, kad šis faktas nebuvo aiškiai nustatytas, kol 2004 m. sausio mėn. Parlamentas jai neišsiuntė rašto, kuriuo ji būtų informuota apie klaidą jos apskaitos dokumentuose ir jos išmokos išskaičiavimo priežastį. Parlamentas nenustatė, kaip to reikalauja byla T-122/95 Chabert prieš Komisiją , ar klaida jai buvo akivaizdi, o tik padarė išvadą, remdamasis netvirtu prielaidų susiejimu, kad taip ir yra. Be to, kadangi Parlamentas nepateikė jokių teisinių ar dokumentinių įrodymų, pagrindžiančių jo argumentą, kad visi asmenys privalėjo susipažinti su sprendimų dėl jų teisių kopijomis, šis argumentas turėtų būti laikomas neatlygintinu ir nepagrįstu.

OMBUDSMANO VEIKSMAI siekiant draugiško sprendimo ir vėlesnių pokyčių

Atidžiai apsvarstęs Parlamento nuomones ir atsakymą, taip pat skundo pateikėjo pastabas, ombudsmenas nebuvo patenkintas, kad Parlamentas tinkamai reagavo į skundo pateikėjo teiginius ir pretenzijas. Todėl, remdamasis pagrįsta atitinkamų klausimų analize, jis pasiūlė Parlamentui draugišką sprendimą pagal Statuto 3 straipsnio 5 dalį(8). Konkrečiau kalbant, jis pasiūlė Parlamentui persvarstyti savo sprendimą iš pareiškėjos susigrąžinti 9 936,88 GBP sumą, kuri jai buvo sumokėta dėl administracinės klaidos. Ombudsmenas pažymėjo, kad Parlamentas nenurodė, kada, jo nuomone, skundo pateikėjas turėjo sužinoti apie mokėjimo klaidą, tačiau logiška, kad ši data turėjo būti kažkur nuo 2001 m. rugpjūčio mėn. iki 2003 m. lapkričio mėn. Taip pat atsižvelgdamas į tai, kad atrodo, jog Parlamentas tinkamai neinformavo skundo pateikėjo apie savo sprendimą dėl susigrąžinimo ir jo priežastis, ombudsmenas pasiūlė, kad teisingas sprendimas galėtų būti susigrąžintinos sumos sumažinimas 50 proc.

Parlamentas nepritarė pasiūlymui dėl draugiško sprendimo. Savo pastabose dėl Parlamento atsakymo skundo pateikėja nurodė, kad jos netenkino jos atsakymas, ir pakartojo savo teiginius ir reikalavimus. Išnagrinėjęs Parlamento atsakymą į ombudsmeno pasiūlymą dėl draugiško sprendimo ir skundo pateikėjo pastabas dėl šio atsakymo, ombudsmenas paprašė Parlamento suteikti jam papildomos informacijos, susijusios su jo atsakymu į pasiūlymą dėl draugiško sprendimo, ir Parlamentas 2007 m. gegužės 29 d. nusiuntė jam šią informaciją. 2007 m. birželio 11 d. skundo pateikėja pateikė savo pastabas dėl šios papildomos informacijos.

SPRENDIMĄ

1 Dėl tariamo ginčijamo sprendimo dėl susigrąžinimo nesąžiningumo

1.1 Skundas susijęs su Europos Parlamento sprendimu susigrąžinti tam tikrą išmokos sumą, kurią skundo pateikėjas gavo kaip pareigūnas, paskirtas būti neaktyviu. Skundo pateikėja dirbo Parlamente C kategorijos pareigūne beveik 30 metų, kai jos prašymu 1996 m. jai buvo suteiktas neaktyvios tarnybos statusas. Prieš 1996 m. jai suteikiant neaktyvios darbuotojos statusą, Parlamentas ją informavo apie savo sprendimą dėl jos teisių nustatymo. Šiame sprendime, be kita ko, nurodyta, kad nuo 2001 m. rugpjūčio mėn. jos pašalpa turi būti sumažinta. Tačiau tuo metu šis koregavimas nebuvo atliktas. 2003 m. lapkričio mėn. Parlamentas pradėjo daryti atskaitymus iš jos išmokos ir šiuos atskaitymus įrašė į jos išmokų ataskaitas. Kadangi šie atskaitymai nebuvo pagrįsti, 2003 m. lapkričio 15 d. ir 2004 m. sausio 2 d. skundo pateikėjas raštu kreipėsi į Parlamentą. 2004 m. sausio 15 d. Parlamentas paaiškino, kad koregavimas, kuris turėjo būti atliktas nuo 2001 m. rugpjūčio mėn., iš tikrųjų nebuvo atliktas dėl to, kad buvo įvesti neišsamūs duomenys. Dėl šios klaidos ji gavo 9 936,88 GBP permoką, kuri bus atskaityta iš jos pašalpos kas mėnesį atskaitant dar 369,00 GBP, kol bus susigrąžinta visa permokėta suma. Skundo pateikėjos šis atsakymas netenkino ir ji paprašė Parlamento priimti sprendimą šiuo klausimu, atsižvelgiant į Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnį. 2004 m. balandžio 14 d. sprendime Parlamentas nusprendė, kad taikomas 85 straipsnis ir kad turi būti susigrąžinta visa permokėta suma. Skundo pateikėja pateikė Parlamentui skundą dėl šio sprendimo pagal Tarnybos nuostatų 92 straipsnio 2 dalį, tačiau jos skundas nebuvo patenkintas. Skundo pateikėja užginčijo Parlamento sprendimą dėl jos skundo pagal 90 straipsnio 2 dalį, pateikdama skundą ombudsmenui.

Ombudsmenas ištyrė i) skundo pateikėjos tvirtinimą, kad Parlamento sprendimas susigrąžinti 9 936,88 GBP sumą, kuri jai buvo sumokėta dėl administracinės klaidos, buvo nesąžiningas; ir ii) jos reikalavimą, kad Parlamentas panaikintų savo sprendimą dėl susigrąžinimo. Grįsdama šį teiginį skundo pateikėja teigė, kad ji nežinojo ir negalėjo žinoti tikslių jos išmokos sumažinimo datų, todėl Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio taikymo sąlygos nebuvo įvykdytos. Apibendrindamas Parlamentas teigė, kad taikytinas Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnis ir kad jam leidžiama susigrąžinti nepagrįstai išmokėtą 9 936,88 GBP sumą, nes a) skundo pateikėja žinojo apie atitinkamą sprendimą ir taisykles, nustatančias jai mokėtiną pinigų sumą nuo tada, kai jos prašymu ji buvo paskirta į neaktyvaus asmens pareigas, ir b) ji, vykdydama įprastą priežiūrą, galėjo atlikti būtinus patikrinimus, susijusius su mėnesinėmis sumomis, kurios jai buvo išmokėtos po jos paskyrimo į kitas pareigas.

1.2 Ombudsmenas primena, kad aptariamas sprendimas dėl susigrąžinimo grindžiamas Tarnybos nuostatų 85 straipsniu, kuriame nustatyta, kad "bet kokia permokėta suma turi būti susigrąžinta, jei gavėjas žinojo, kad nėra pagrįstos mokėjimo priežasties, arba jei permokos faktas buvo toks akivaizdus, kad jis negalėjo apie tai nežinoti."Norint pateisinti 85 straipsnio taikymą, pakanka, kad būtų įvykdyta viena iš šių dviejų sąlygų (9). Institucija turi įrodyti, ar gavėjas iš tikrųjų žinojo apie jam poveikį darančius pokyčius(10). Tuo atveju, kai gavėjas neigia, kad žinojo apie mokėjimo pažeidimą, ir nesant įrodymų, kad jis žinojo apie mokėjimo pažeidimą, turi būti išnagrinėtos aplinkybės, kuriomis mokėjimas buvo atliktas, siekiant nustatyti, ar mokėjimo pažeidimas turėjo būti akivaizdus(11). Šiuo atžvilgiu frazė „akivaizdžiai“ reiškia, kad pagal 85 straipsnio antrąją sąlygą turi būti išieškota, „kai klaida yra klaida, apie kurią neįspėja įprastai rūpestingas pareigūnas, kuris, kaip manoma, žino jo darbo užmokestį reglamentuojančias taisykles“(12). Kalbant apie „įprastą priežiūrą“, pareigūnas yra asmeniškai suinteresuotas patikrinti jam mokamas mėnesines sumas (13). Be to, vykdydamas rūpestingumo pareigą pareigūnas neprivalo tiksliai nustatyti administracijos padarytos klaidos dydžio; pakanka, kad jam pagrįstai kiltų abejonių dėl mokėjimų tvarkingumo (14). Be to, pareigūno gebėjimas atlikti reikalingus patikrinimus taip pat svarbus vykdant „įprastą rūpestingumą“(15). Galiausiai reikia pažymėti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio taikymas suponuoja būtent tai, kad administracija padarė klaidą nepagrįstai sumokėdama, ir, siekiant nustatyti, ar tenkinama patento permokos sąlyga, svarbu ne tai, ar klaida buvo aiški administracijai, ar ne, o tai, ar ji buvo, ar turėjo būti aiški atitinkamam pareigūnui(16).

1.3 Ombudsmenas pažymi, kad skundžiamame sprendime, t. y. Paskyrimų tarnybos sprendime dėl skundų pagal 90 straipsnio 2 dalį, Parlamentas nusprendė, kad Tarnybos nuostatų 85 straipsnis taikomas, nes tenkinama "patentų permokos" sąlyga, ir pateikė du pagrindinius argumentus šiai nuomonei pagrįsti.

Pirma, Parlamentas teigė, kad skundo pateikėja žinojo apie atitinkamas nuostatas, reglamentuojančias jos statuso suteikimą neaktyviems asmenims. Šiuo atžvilgiu Parlamentas pažymėjo, kad skundo pateikėjos teisės po to, kai ji buvo paskirta neaktyvia, buvo apibrėžtos jo 1996 m. rugsėjo 6 d. sprendime, apie kurį buvo tinkamai pranešta skundo pateikėjai. Parlamentas pažymėjo, kad skundo pateikėja pati ėmėsi veiksmų ir paprašė jai suteikti neaktyvaus asmens statusą ir netgi pateikė skundą ombudsmenui šiuo klausimu. Parlamentas taip pat pažymėjo, kad atitinkamos taisyklės nebuvo iš esmės peržiūrėtos nuo tada, kai ji buvo paskirta neaktyvia, todėl tai, kad skundo pateikėja neturėjo taisyklių, negali būti priežastis, pateisinanti tai, kad ji nenustatė permokos.

Antra, Parlamentas teigė, kad dėl įprastų priežiūros standartų skundo pateikėja būtų turėjusi saugoti pagrindinius dokumentus, susijusius su jos administracine padėtimi, ir per pagrįstą laikotarpį pranešti, kad kiekvienais metais gauna tokią pačią mokėjimų sumą. Grįsdamas savo nuomonę, kad 85 straipsnyje numatyta patento permokos sąlyga buvo įvykdyta, Parlamentas nurodė atitinkamą teismo praktiką(17), kuria remdamasis jis atmetė skundo pateikėjos argumentus, kad ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie permoką. Šie argumentai buvo tokie: i) būtent Parlamentas buvo atsakingas už klaidą, todėl jos negalima kaltinti tuo, kad ji jos nepastebėjo; ii) ji turėjo visas teises manyti, kad Parlamento atlikti mokėjimai buvo teisingi; iii) išmokų ataskaitos nebuvo aiškios; ir iv) apie savo teises ji buvo informuota dar 1996 m. ir nagrinėjamu laikotarpiu neturėjo savo administracinių dokumentų, nes kelis kartus buvo persikėlusi ir dauguma jos administracinių dokumentų buvo saugomi ilgą laiką.

Be pirmiau išdėstytų argumentų, skundo pateikėja savo skunde ombudsmenui nurodė, kad nagrinėjamu laikotarpiu dėl tam tikrų jos asmeninio gyvenimo įvykių, įskaitant asmeninę ligą ir nelaimingus atsitikimus keliuose, taip pat dėl kai kurių jos artimų giminaičių mirties jai buvo sunku įvertinti, ar Parlamento jai atlikti mokėjimai buvo teisingi.

Savo nuomonėje dėl skundo Parlamentas laikėsi savo pozicijos, išreikštos ginčijamame sprendime. Ji, be kita ko, pažymėjo, kad skundo pateikėjos teiginys, jog ji negalėjo susipažinti su savo administraciniais dokumentais, kurie buvo saugomi po to, kai ji kelis kartus persikėlė į kitą būstą, negali būti laikomas pakankamu, kad ji būtų atleista nuo deramo stropumo pareigos. Taip yra todėl, kad, išskyrus force majeure atvejus, suinteresuotosios šalys privalo užtikrinti, kad pagrindiniai sprendimai dėl jų teisių į išmokas būtų lengvai prieinami.

1.4 Atsižvelgęs į bylos dokumentus ir šalių argumentus, ombudsmenas konstatuoja, kad ginčijamas sprendimas nėra nesąžiningas. Pirma, neginčijama, kad pagal 1996 m. rugsėjo 6 d. Parlamento sprendimą, susijusį su skundo pateikėjos neaktyviu statusu, tuo metu, kai jai buvo pranešta apie šį sprendimą, jai buvo aišku, kad nuo 1996 m. rugpjūčio 1 d. iki 2001 m. liepos 31 d. ji gaus 70 % bazinio darbo užmokesčio, o nuo 2001 m. rugpjūčio 1 d. – 60 % bazinio darbo užmokesčio. Žinoma, buvo galima pagrįstai tikėtis, kad dėl šios tvarkos pastarąją dieną jos pašalpa bus gerokai sumažinta, o tai, be abejo, buvo pagrindinis jos naujos padėties elementas. Pareigūnas, esantis tokioje padėtyje, kaip skundo pateikėjas, t. y. pareigūnas, informuotas apie pirmiau minėtą tvarką, vykdydamas įprastą priežiūrą, turėtų i) imtis pagrįstų veiksmų, kad būtų lengvai prieinamas (-i) atitinkamas (-i) svarbus (-ūs) dokumentas (-ai), susijęs (-ę) su jo, kaip pareigūno, statusu ir teisėmis, pvz., 1996 m. rugsėjo 6 d. Parlamento sprendimas, kuriame nurodomas skundo pateikėjo neaktyvus statusas; ii) žinoti, kad jo išmoka iš esmės pasikeis (sumažės) maždaug tam tikru laiko momentu, ir turėti tikslių žinių šiuo klausimu, remiantis pirmiau minėtu (-ais) dokumentu (-ais); ir iii) abejoti po šio momento atliktų mokėjimų tvarkingumu, jei toks sumažėjimas neįvyko.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, ir į šio sprendimo 1.2 punkte pateiktas pastabas, ombudsmenas mano, kad nagrinėjamos permokos neturėjo būti išvengtos skundo pateikėjo pareigas einančio pareigūno įspėjimo, jei jis būtų elgęsis įprastai rūpestingai. Be to, jis nesutinka su ieškovės argumentais, kuriais ji grindžia savo poziciją, kad jai neturėjo būti taikomas Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnis. Jos argumentai buvo tokie:

i) už klaidą buvo atsakingas Parlamentas, todėl jos negalima kaltinti tuo, kad ji jos nepastebėjo;

ii) ji turėjo teisę daryti prielaidą, kad Parlamento mokėjimai buvo teisingi, nes anksčiau ji niekada nebuvo padariusi su mokėjimais jai susijusių klaidų;

iii) jos išmokų pažymose nebuvo nieko, kas jai primintų apie patikslinimą;

iv) ji neįsiminė tikslinimo datos ir jos bylos, kuriose buvo priimtas sprendimas dėl jos teisių į išmokas, buvo saugomos ilgą laiką.

Dėl skundo pateikėjos argumentų, kad išmokų ataskaitos nebuvo pakankamai aiškios, reikia pažymėti, kad skundo pateikėja tikrai suprato arba pagrįstai turėjo suprasti, kad jos mėnesinė išmoka nuo 2001 m. rugpjūčio mėn. nesumažėjo. Galiausiai dėl jos argumento, kad nagrinėjamu laikotarpiu dėl tam tikrų jos asmeninio gyvenimo įvykių, įskaitant asmeninę ligą ir eismo įvykius, taip pat dėl kai kurių jos artimų giminaičių mirties jai buvo sunku įvertinti, ar Parlamento jai atlikti mokėjimai buvo teisingi, reikia pažymėti, kad šis argumentas atrodo nepriimtinas, nes pirmą kartą buvo pateiktas jos skunde ombudsmenui ir nebuvo įtrauktas į jos skundą Parlamentui pagal 90 straipsnio 2 dalį. Nepaisant to, taip pat galima pažymėti, kad skundo pateikėja šį argumentą suformulavo tik neaiškiai ir nepagrįstai, neįrodžiusi, kad jos ypatingos aplinkybės neleido jai įprastai rūpintis savo ekonominiais reikalais, visų pirma nagrinėjamu atveju.

1.5 Todėl ombudsmenas daro išvadą, kad ginčijamas Parlamento sprendimas, atrodo, atitinka Tarnybos nuostatų 85 straipsnį, kaip jį aiškina Bendrijos teismai, ir kad Parlamentas pateikė pagrįstų paaiškinimų, kodėl šiuo atveju remiamasi šiuo straipsniu. Todėl jis nenustatė nė vieno netinkamo administravimo atvejo, atitinkančio pirmąjį skundo pateikėjo tvirtinimą.

2 Įtariamas netinkamas skundo pateikėjo informavimas apie sprendimą susigrąžinti atitinkamas sumas prieš pradedant tai daryti ir vėlavimas nurodyti šio sprendimo priežastis

2.1 Skundo pateikėjas taip pat teigė, kad Parlamentas (i ) tinkamai neinformavo jos apie savo sprendimą susigrąžinti atitinkamas sumas prieš pradedant tai daryti; ir ii) pavėluotai pateikė savo sprendimo motyvus, nepaisant to, kad ji du kartus raštu kreipėsi į ją prašydama nurodyti šiuos motyvus. Parlamentas teigė, kad nerodė nepagrįsto delsimo ar aplaidumo stengdamasis informuoti skundo pateikėją apie padarytą klaidą. Atsakydamas į atitinkamą ombudsmeno analizės dalį, pateiktą jo pasiūlyme dėl draugiško sprendimo, Parlamentas taip pat pažymėjo, kad nors 2003 m. gruodžio mėn. darbo užmokesčio lapelyje nėra jokios aiškios nuorodos į Tarnybos nuostatų 85 straipsnį, tai nėra netinkamas administravimas. 2003 m. lapkričio mėn. (tuo metu, kai buvo nustatyta klaida) darbo užmokesčio lapelyje buvo nurodytos nuo 2001 m. rugpjūčio mėn. kas mėnesį išskaidytos nepagrįstai gautos sumos.

2.2 Ombudsmenas, atsižvelgęs į bylos dokumentus ir šalių argumentus, pirmiausia pakartoja, kad 2003 m. lapkričio mėn. skundo pateikėjo pažymoje dėl išmokų buvo nurodyta, kad "turi būti išskaičiuota [9936, 88 GBP]", o tai neabejotinai reiškia, kad Parlamentas priėmė sprendimą išskaičiuoti atitinkamą sumą. Pagal Europos gero administracinio elgesio kodeksą kiekviename institucijos sprendime, kuris gali neigiamai paveikti privataus asmens teises ar interesus, nurodomos priežastys, kuriomis jis grindžiamas, aiškiai nurodant atitinkamus faktus ir sprendimo teisinį pagrindą. Kodekse taip pat numatyta, kad apie tokį sprendimą suinteresuotajam asmeniui pranešama raštu, kai tik jis priimamas (18). Be to, pagal Tarnybos nuostatų 25 straipsnio antrą pastraipą „[k]iekvienas pagal šiuos Tarnybos nuostatus priimtas sprendimas dėl konkretaus asmens nedelsiant raštu perduodamas atitinkamam pareigūnui. Bet kuriame pareigūno nenaudai priimtame sprendime nurodomos priežastys, kuriomis jis grindžiamas.„Sprendimas dėl susigrąžinimo – tai sprendimas, kuriuo daromas neigiamas poveikis atitinkamo asmens teisėms ir saugomiems interesams. Nors Parlamentas teigė, kad 2003 m. lapkričio mėn. skundo pateikėjos atlyginimo lapelis turėjo leisti jai nustatyti ryšį tarp atliktų atskaitymų ir mokėtinos sumos sumažinimo, byloje 71/72 Kuhl prieš Tarybą (19) Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad atlyginimo lapelis, kuriuo koreguojamas pareigūno atlyginimas, negali būti laikomas sprendimu, priimtu pagal Tarnybos nuostatų 85 straipsnį, nes iš lapelio nebuvo aiškiai matyti, kad sprendimas buvo priimtas pagal tą straipsnį. Iš tiesų tik 2004 m. balandžio 14 d. laišku Parlamentas informavo skundo pateikėją apie savo sprendimą susigrąžinti permokėtą sumą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnį. Dar svarbiau tai, kad Parlamentas pradėjo daryti atskaitymus iš skundo pateikėjo mėnesinės išmokos, nepaaiškindamas, kad šie atskaitymai atitiko nepagrįstas išmokas, kurios būtų susigrąžintos, ir nenurodydamas, kodėl šios išmokos buvo nepagrįstos. 2004 m. sausio 15 d. Parlamento laiškas, kuriame jis nurodė, kad buvo permoka, kuri turėjo būti susigrąžinta kas mėnesį, ir nurodė atitinkamos klaidos pobūdį, buvo išsiųstas tik po to, kai skundo pateikėjas paprašė paaiškinti atliktus atskaitymus. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, ombudsmenas mano, kad apie Parlamento sprendimą dėl susigrąžinimo, bent jau jo esminius elementus, skundo pateikėjui nebuvo pranešta, kai tik jis buvo priimtas ir prieš pradedant jį vykdyti. Tai, kad Parlamentas tinkamai ir laiku neinformavo skundo pateikėjo apie savo sprendimą dėl susigrąžinimo ir jo priežastis, buvo netinkamo administravimo atvejis. Todėl ombudsmenas toliau pateiks atitinkamą kritinę pastabą.

3 Skundo pateikėjo tvirtinimas

3.1 Skunde skundo pateikėja teigė, kad Parlamentas turėtų atšaukti savo sprendimą dėl susigrąžinimo.

3.2 Atsižvelgdamas į 1.5 punkte pateiktą išvadą, kad netinkamo administravimo nėra, ombudsmenas mano, kad skundo pateikėjo reikalavimas negali būti patenkintas.

4 Išvada

Remiantis ombudsmeno atliktais šio skundo tyrimais, būtina pateikti šią kritinę pastabą dėl skundo pateikėjui pateiktos informacijos, susijusios su sprendimu dėl susigrąžinimo:

Pagal Tarnybos nuostatų 25 straipsnio antrą pastraipą „[k]iekvienas pagal šiuos Tarnybos nuostatus priimtas sprendimas dėl konkretaus asmens nedelsiant raštu perduodamas atitinkamam pareigūnui. Pagal Europos gero administracinio elgesio kodeksą kiekviename institucijos sprendime, kuris gali neigiamai paveikti privataus asmens teises ar interesus, nurodomos priežastys, kuriomis jis grindžiamas, aiškiai nurodant atitinkamus faktus ir sprendimo teisinį pagrindą, o apie priimtą sprendimą atitinkamam asmeniui pranešama raštu. Sprendimas dėl susigrąžinimo yra asmens nenaudai priimtas sprendimas.

Ombudsmenas mano, kad apie ginčijamą Parlamento sprendimą dėl susigrąžinimo, bent jau jo esminius elementus, skundo pateikėjui nebuvo pranešta, kai tik jis buvo priimtas ir prieš pradedant jį vykdyti. Tai, kad Parlamentas tinkamai ir laiku neinformavo skundo pateikėjo apie savo sprendimą dėl susigrąžinimo ir jo motyvus, buvo netinkamo administravimo atvejis.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta pirmiau, ombudsmenas užbaigia bylą.

Apie šį sprendimą taip pat bus pranešta Parlamento pirmininkui.

Nuoširdžiai Jūsų,

 

P. Nikiforos DIAMANDOUROS

---

(1) Tarnybos nuostatų 41 straipsnyje nustatyta, kad pareigūnams, paskirtiems į rezervą, skiriama išmoka. Išsami informacija apie šią išmoką pateikta Tarnybos nuostatų IV priede.

(2) Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnis (prieš 2004 m. peržiūrą ir po jos) suformuluotas taip:

„Bet kokia permokėta suma susigrąžinama, jei gavėjas žinojo, kad mokėjimas nebuvo pagrįstas, arba jei permokos faktas buvo toks akivaizdus, kad jis negalėjo apie tai nežinoti.

Prašymas dėl išieškojimo turi būti pateiktas ne vėliau kaip per penkerius metus nuo sumos sumokėjimo dienos. Jei Paskyrimų tarnyba gali nustatyti, kad gavėjas sąmoningai suklaidino administraciją, siekdamas gauti atitinkamą sumą, prašymas dėl išieškojimo nepanaikinamas, net jei šis laikotarpis yra pasibaigęs.“

(3) Sprendimas dėl skundo Nr. 483/4.3.96/DG/L/KT, kurį galima rasti ombudsmeno interneto svetainėje (http://www.ombudsman.europa.eu).

(4) 1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Chabert prieš Komisiją, T-122/95, Rink. VT p. I-A-19 ir II-63.

(5) 1979 m. liepos 12 d. Sprendimas Broe prieš Komisiją, 252/78, Rink. p. 2393.

(6) Byla T-205/01 Ronsse prieš Komisiją [2002] Rink. VT p. I-A-211 ir II-1065.

(7) 1994 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas White prieš Komisiją, T-107/92, Rink. VT p. I-A-41 ir II-143.

„Kiek įmanoma, ombudsmenas kartu su atitinkama institucija ar įstaiga ieško sprendimo, kaip pašalinti netinkamo administravimo atvejį ir patenkinti skundą.“

(9) 2005 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Thommes prieš Komisiją, T-195/03, Rink. VT p. I-A-273 ir II-1255, 115 punktas.

(10) Byla 142/78 Berghmans prieš Komisiją [1979] Rink. 3125; 2001 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Kraus prieš Komisiją, T-14/99, Rink. VT p. I-A-7 ir II-39, 37 punktas.

(11) Byla T-195/03 Thommes prieš Komisiją [2005] Rink. VT p. I-A-273 ir II-1255, 116 punktas; 1973 m. liepos 12 d. Sprendimo Kuhl prieš Tarybą, 71/72, Rink. p. 705, 11 punktas; Byla T-205/01 Ronsse prieš Komisiją [2002] Rink. VT p. I-A-211 ir II-1065, 45 punktas.

(12) 1989 m. rugsėjo 17 d. taip pat žr. 1998 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Jensen prieš Komisiją, T-156/96, Rink. VT p. I-A-411 ir II-1173, 63 punktą; taip pat pirmiau minėto sprendimo Ronsse prieš Komisiją , T-205/01, 45 punktą.

(13) Byla T-109/92 White prieš Komisiją [1994] Rink. VT p. I-A-41 ir II-143, 38 ir 39 punktai.

(14) Plg. Bylos T-122/95 Chabert prieš Komisiją [1996] Rink. VT p. I-A-19 ir II-63, 35-36 punktus; 2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Di Marzio prieš Komisiją, T-14/03, Rink. VT p. I-A-43 ir II-167, 90 punktas.

(15) Minėtas sprendimas Chabert prieš Komisiją (T-122/95, 40 punktas).

(16) Plg. pirmiau minėto sprendimo Chabert prieš Komisiją 34 punktą.

(17) Visų pirma Parlamentas nurodė bylą C-122/95 Chabert prieš Komisiją [1996] Rink. VT p. I-A-19 ir II-63, taip pat bylą 252/78 Broe prieš Komisiją [1979] Rink. p. 2393.

(18) Europos gero administracinio elgesio kodekso, kurį Europos Parlamentas patvirtino 2001 m. rugsėjo 6 d. rezoliucija, 18 ir 20 straipsniai. Kodeksą galima rasti ombudsmeno interneto svetainėje (http://www.ombudsman.europa.eu).

(19) Byla 71/72 Kuhl prieš Tarybą [1973] Rink. 705, 4-7 punktai.