Skundo Komisijai aplinkybės

1. Skundo pateikėjas yra Prancūzijos pilietis. Po motinos mirties 1992 m. Prancūzijos ligoninėje 2014 m. ji paprašė leisti susipažinti su savo mirusios motinos medicinine byla, kad sužinotų jos mirties priežastis. Kadangi ligoninė atsisakė suteikti prašomą galimybę susipažinti su dokumentais remdamasi tuo, kad byla buvo sunaikinta praėjus 10 metų po mirties, skundo pateikėja kreipėsi į nacionalines ir teismines institucijas, kad gautų galimybę susipažinti su jos velionės motinos medicinine byla.

2. Administraciniam teismui ir Conseil d’État atmetus jos skundus dėl to, kad ji nepateikė įrodymų, jog jos motina buvo perpilta ir kad jos medicininė byla buvo sunaikinta, pareiškėja pateikė skundą Komisijai dėl Prancūzijos valstybės atsisakymo leisti jai susipažinti su jos velionės motinos medicinine byla (2016 m. liepos 11 d. CHAP(2016)02329).

Komisijos atsakymas skundo pateikėjui

3. 2017 m. lapkričio 13 d. Komisija atsakė skundo pateikėjui ir patvirtino, kad Europos duomenų apsaugos teisės aktais [1] užtikrinamos teisės asmeniui, kurio duomenys tvarkomi (toliau – duomenų subjektas). Komisija taip pat paaiškino, kad „Europos duomenų apsaugos teisė tiesiogiai nereglamentuoja trečiųjų šalių naudojimosi šiomis teisėmis, kai teisių perėmėjai veikia mirusių asmenų vardu, klausimo“. Taigi Komisija patikslino, kad „Europos Sąjungos valstybės narės, jei jos to pageidauja, turi nustatyti teisių turėtojų naudojimosi šiomis teisėmis tvarką“. 

4. Komisija taip pat informavo skundo pateikėją, kad ligoninių medicininių dokumentų saugojimo laikotarpis reglamentuojamas nacionalinės teisės aktais [2]. Komisija taip pat paaiškino, kad „nedarant poveikio Europos Komisijos, kaip Sutarčių sergėtojos, įgaliojimams, teisės į duomenų apsaugą stebėsena ir įgyvendinimas priklauso nacionalinių institucijų, visų pirma duomenų apsaugos institucijų, ir teismų kompetencijai“. Todėl Komisija paragino skundo pateikėją kreiptis į Commission Nationale de l’Informatique et des Libertés (CNIL), jei mano, kad motinos medicininės bylos saugojimas ir atsisakymas leisti su ja susipažinti yra Europos ir Prancūzijos teisės aktų, susijusių su asmens duomenų apsauga, pažeidimai. 

5. 2017 m. lapkričio 14–27 d. skundo pateikėja pranešė Komisijai, kad jau susisiekė su CNIL, Commission d’accès aux documents administratif (CADA) ir Prancūzijos teisminėmis institucijomis, tačiau negalėjo apginti savo teisių.

6. 2017 m. gruodžio 22 d. Komisija informavo skundo pateikėją, kad Prancūzijos visuomenės sveikatos kodekse skiriamas vis dar gyvų asmenų medicininės bylos saugojimas (dvidešimt metų nuo turėtojo paskutinio buvimo įstaigoje dienos arba paskutinės išorės konsultacijos įstaigoje dienos) ir mirusių asmenų medicininės bylos saugojimas (dešimt metų nuo mirties dienos). Todėl Komisija paragino skundo pateikėją kreiptis į CNIL, „kad būtų galima ne susipažinti su atitinkama byla [...], o patikrinti, ar ligoninė teisingai taiko teisę į duomenų apsaugą, visų pirma kiek tai susiję su medicininių dokumentų saugojimu“.  Galiausiai Komisija pranešė skundo pateikėjui, kad, nesant naujų faktinių ir teisinių aplinkybių, dėl kurių jis būtų galėjęs persvarstyti savo poziciją, skundo nagrinėjimas bus baigtas.

7. Skundo pateikėjas nebuvo patenkintas Komisijos atsakymu ir teigė, kad su dialize susiję medicininiai įrašai turėtų būti laikomi transfuzijos įrašais ir todėl saugomi ne trumpiau kaip 30 metų.  Todėl ji kreipėsi į Europos ombudsmeną, teigdama, kad jos skundas nukentėjo dėl netinkamo Komisijos tyrimo.

Europos ombudsmeno vertinimas

8. Komisija, kaip Sutarčių sergėtoja, turi užtikrinti, kad valstybės narės laikytųsi Sąjungos teisės [3]. Tai reiškia, kad Komisija gali pradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūrą prieš valstybę narę, kuri nevykdo pareigos pagal Sutartis. Tačiau iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos [4] matyti, kad ES teisei prieštaraujanti administracinė praktika tam tikru mastu turi būti nuosekli ir bendra, kad Komisija galėtų imtis veiksmų. Pažeidimo nagrinėjimo procedūros tikslas nėra išspręsti konkrečius ES teisės pažeidimo atvejus, susijusius su vienu ar keliais piliečiais. Vis dėlto, nors tiesa, kad Komisija turi didelę diskreciją nuspręsti, ar šie veiksmai yra pakankamai nuoseklūs ir bendri, kad pateisintų procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo pradėjimą, vis dėlto ji turi paaiškinti, kodėl ji tam tikru būdu pasinaudojo savo diskrecija.

9. Skundas CHAP(2016)02329 pateiktas dėl to, kad Prancūzija tariamai nesilaikė ES teisės aktų, susijusių su ligoninės, o vėliau ir kitų Prancūzijos valdžios institucijų (įskaitant teismines institucijas) atsisakymu leisti skundo pateikėjai susipažinti su jos mirusios motinos medicinine byla.

10. Šiuo atveju ombudsmenas mano, kad Komisija teisingai paaiškino skundo pateikėjai, kad Prancūzijos valdžios institucijos turėjo laikytis Sąjungos teisės dėl asmens duomenų apsaugos ir užtikrinti, kad Prancūzija laikytųsi šios teisės, taip pat buvo teisinga patarti skundo pateikėjai, kai ji nusprendė baigti nagrinėti jos skundą, tęsti bylą nacionaliniu lygmeniu, visų pirma kreipiantis į CNIL. Už asmens duomenų apsaugą atsakingos nacionalinės institucijos visų pirma yra atsakingos už tai, kad būtų laikomasi atitinkamų ES teisės aktų.

11. Kalbant apie Prancūzijos teismų sprendimus atmesti skundą pateikusio asmens ieškinį, reikia pažymėti, kad Komisija privalo pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš valstybę narę tik tuo atveju, jei tai yra bendra ir nuosekli nacionalinė praktika. Tačiau šiuo atveju nėra jokių požymių, kad tokia situacija Prancūzijoje susiklostė dėl kompetentingų teismų priimtų atitinkamų sprendimų. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pareiškėja, siekdama apginti savo teises, jau pateikė skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui prieš Prancūziją.

12. Nors Komisija galėjo skundo pateikėjui aiškiau paaiškinti, kad nėra įrodymų, jog Prancūzijos valdžios institucijos nuolat ar sistemingai elgėsi netinkamai, vis dėlto jos sprendimas nepradėti procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš Prancūziją nėra klaidingas jos didelės diskrecijos šiuo klausimu taikymas.

Europos ombudsmeno išvada (-os)

13. Europos ombudsmenas užbaigia šią bylą pateikdamas šias išvadas:

Komisija, priimdama sprendimą nepradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūros prieš Prancūziją, nepadarė netinkamo administravimo.

14. Skundo pateikėjas ir Komisija bus informuoti apie šį sprendimą _^[6].

Lambros Papadias

3 skyriaus (Tyrimai) vadovas

Priimta Strasbūre 2018 m. rugsėjo 26 d.

[1] Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 8 straipsnis ir 2018 m. gegužės 25 d. pradėtas taikyti Reglamentas Nr. 679/2016, kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB.

[2] 2002 m. kovo 4 d. Įstatymas 2002-303 dėl pacientų teisių ir sveikatos sistemos kokybės, 2002 m. balandžio 29 d. Dekretas 2002-637 dėl galimybės susipažinti su sveikatos priežiūros specialistų ir institucijų turima informacija ir Visuomenės sveikatos kodeksas; 

[3] Europos Sąjungos sutarties 17 straipsnio 1 dalis ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnis.  

[4] 12Žr., pavyzdžiui, Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Belgiją, C-287/03, ECLI:EU:C:2005:282, 29 punktą.

[5] Bet kuriuo atveju, net jei Komisija kreipiasi į Teisingumo Teismą, Teisingumo Teismas sprendžia dėl to, ar buvo padarytas Sąjungos teisės pažeidimas, tačiau jis negali panaikinti su Sąjungos teise nesuderinamos nacionalinės nuostatos ar priversti nacionalinės administracijos atsakyti į asmens prašymą. Šiuo tikslu skundo pateikėjai turi kreiptis į nacionalinį teismą per nacionalinėje teisėje nustatytą terminą.  

[6] Šis skundas buvo nagrinėjamas perduodant su skundų nagrinėjimu susijusias užduotis pagal Europos ombudsmeno sprendimo, kuriuo priimamos . įgyvendinimo nuostatos, 11 straipsnį.